Archyvai

> Visų šventųjų diena

Lapkričio 1 Lapkričio 1-ąją – visų šventųjų diena. Šią dieną, liturgine šventųjų atminimo švente, paskelbė popiežius Bonifacas IV VII a. pradžioje. Popiežius Grigalius IV 998 m. šią šventę dar papildė lapkričio 2-ąja, skirta prisiminti visus mirusiuosius. Lapkričio 2-oji - Vėlinės. Visoje Europoje žmonės nuo senų laikų tikėjo gyvųjų ir mirusiųjų bendravimu, pastarųjų pagalba savo artimiesiems. Tikėta, kad mirusiųjų vėlės lanko žmones vėlyvą rudenį. Tad ne veltui lapkričio pradžioje minimos net dvi vėlių minėjimo šventės. Pirmoji šventė skirta paminėti žmonėms, po mirties paskelbtiems šventaisiais. Tikima, kad šventieji padeda žmonėms, jei jiems meldiesi. Lapkričio 1 d. Bažnyčia visada skelbė privaloma švente, Vėlinės kai kur Europoje yra darbo, kai kur – nedarbo diena. Prasidėjus Atgimimui, Lietuvoje 1990 m. vasario 9 d. priimtas įstatymas, pagal kurį lapkričio 1-oji paskelbta nedarbo diena. Vėlinės minėtina švente (tačiau darbo diena) paskelbtos 1990 m. spalio 23 d. Visų šventųjų dienai iš senovės liaudis teikia ypatingą prasmę. Manyta, kad tą dieną gimęs kūdikis, suaugęs būdamas šermenyse, matysiąs vėles: juk buvo tikima, kad mirusio žmogaus vėlė būna prie palaikų tol, kol mirusysis įdedamas į karstą ir išnešamas į kapines. Iš Visų šventųjų dienos reiškinių buvo spėliojama apie artimesnius ar net pavasario orus: „Jei per Visus šventus lapai tebėra ant medžių, ...

> Simajudas, Vėlių paminėklai

Spalio 28 Spalio 28-oji – pirma iš tokių vėlių svečiavimosi švenčių. Kitos dvi – Visų šventųjų diena (11.01) ir Vėlinės (11.02). Neveltui kažkada spalio ir lapkričio mėnesius lietuviai netgi vadino „vėliniu“, ir „vėlių“ mėnesiais. Šią dieną nuo seno lietuviai rengdavo didžiausią turgų. Tai rudens derliaus nuėmimo pabaigtuvės. Buvo tikima, kad šią dieną reikia pakurti pirtį ir palikti ją nakčiai, nes tuomet joje maudosi vėlės. Lietuviai pagonys tikėjo, kad mirusiųjų vėlės lankosi savo gyventose vietose, o dažniausias jų lankymosi metas – vėlyvas ruduo. Atėjus krikščionybei, Vėlių minėjimo šventė sutapatinta su šv. Simono ir Šv. Judo varduvėmis, dar kitaip vadinamu Simajudu. Simonas, vadinamas uoliuoju, ir Judas-Tadas (nepainioti su Judu Iskarijotu išdavikas!) buvo Jėzaus Kristaus apaštalai. Linksmai pasitinkame svečius.