Archyvai

> Atvelykis

Balandžio 28 Pirmasis sekmadienis po Velykų vadinamas Atvelykiu. Šią dieną šeimininkės vėl dažydavo kiaušinius, tačiau kiaušinius daužydavo per Atvelykį tik vaikai. Dar kitaip Atvelykis vadinamas vaikų Velykomis (Velykėlėmis). Pagal krikščionybę, Atvelykis dar vadinamas Tomo sekmadieniu. Apaštalas Tomas negalėjo kartu su kitais apaštalais dalyvauti Velykų įvykiuose ir tuo netikėjo, todėl Velykos jam buvo tarsi atnaujintos. Tomas sunkiau nei kiti apaštalai patikėjo Kristaus prisikėlimu. Jonas patikėjo vien pamatęs numestas drobules, o Tomas įtikėjo tik įkišęs pirštą į Jėzaus žaizdų vietą. Tomo sekmadienis yra Velykų atnaujinimas tiems, kurie negalėjo švęsti Velykų. Prisiminkime senąsias tradicijas ir pasidžiaukime pavasariu, gamtos ir dvasios atgimimu dar kartą.

> Antroji Velykų diena

Balandžio 22 Velykų antroji diena Nuo seno lietuviai Velykas švęsdavo dar 4 dienas po jų išvakarių. Pirmosios Velykų dienos vakare būryje švęsdavo ir giedodavo jaunimas. Geriausi dainininkai buvo apdovanojami margučiais ir šventiniais skanumynais. Būdavo renkamas gražiausias margutis karalius. Antroji Velykų diena – vaikų džiaugsmui. Šią dieną jie eina kiaušiniauti. Tradiciškai porą margučių jiems padovanoja krikštamotė. Iš kaimynų margučių buvo prašoma dainomis: „Aš mažas vaikelis, kaip pupų pėdelis. Velykų rytą lelija pražydo, ne dėl manęs vieno, ale dėl viso svieto. Anoj pusėj gandras betupįs, snapu berašąs, kiaušinių beprašąs. Gaspadine, negailėki, į pintinę man įdėki...“ Ketvirtoji Velykų diena buvo vadinama Ledų diena. Buvo tikima, kad šią dieną negalima liesti žemės, kad ledai javų vasarą neiškapotų. Negalima arti, akėti, net kuolo žemėn kalti. Prisiminkime senąsias tradicijas ir pasidžiaukime pavasariu, gamtos ir dvasios atgimimu. Diena #2

> Velykos

Balandžio 21 Velykos – kilnojama šventė, švenčiama pirmąjį mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio. Velykos arba Šventos Velykos – krikščionių šventė, pritaikyta prie senojo tikėjimo šventės, simbolizuojanti Kristaus prisikėlimą iš numirusiųjų po nukryžiavimo, kaip tai aprašyta Naujajame Testamente. Tai įvykę trečią dieną po Kristaus mirties (mirties dieną skaičiuojant kaip pirmą dieną). Velykos mūsų protėvių buvo švenčiama kaip gamtos atbudimo šventė. Velykos, kaip ir kitos krikščioniškos šventės, yra perėmę pagoniškų elementų, pvz., Velykų kiaušiniai, Velykų zuikiai, Velykų bobutė, Vėlykė. Kiaušinio simbolika Kiaušinis pagonių religijoje simbolizuoja kosmosą (dėl ovalios formos), gyvybės atsiradimą, vaisingumą (dėl to, kad tai gemalas). Manyta, kad pradaužus kiaušinį iš jo išlenda gyvybė gyvatės, pasivertusios gemalu, pavidalu. Todėl per Velykas buvo einama bukynių – vienas laiko kiaušinį, o kitas jį daužia kitu kiaušiniu. Manyta, kad gyvatės – požemio gyventojos, globojančios derlių. Jų pavidalu iš požemio išlįsdavo ir protėvių vėlės. Pavasarį gyvatės turėjo priketi augmeniją, žydėjimą, vaisingumą. Dėl to margučiai per Velykas buvo ir ridinėjami – susiliesdami su žeme žadino požemio gyventojas. Kiaušinių marginimas turėjęs magišką reikšmę. Ant kiaušinių skutinėtos saulutės (kad augmenijai netrūktų saulės), žvaigždės (kad laukams netrūktų šviesos ir naktį), žalčiukai (kad pabustų gyvybė), įvairi augmenija, raštų deriniai. Specialią reikšmę turėjusi ir kiaušinio spalva. Raudona spalva simbolizavo gyvybę, juoda – ...

> Verbų (palmių) sekmadienis

Balandžio 14 Didžioji pavasario šventė – Velykos – dažniausiai švenčiamos balandį, o paskutinis sekmadienis prieš jas būna Verbų sekmadienis, Verbinės, daugelyje Europos šalių vadinamas Palmių sekmadieniu. Tai Kristaus garbingo įžengimo į Jeruzalę prieš kančią prisiminimas. Evangelijoje rašoma, kad iš didžios pagarbos Mesijui žydų minios klojo jam po kojomis palmių šakas iš šaukė: „Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu!" Dar mūsų amžiaus pradžioje Rytų Aukštaitijos bažnyčiose buvo paprotys tą dieną, einant procesijai aplink bažnyčią, po Švenčiausiąjį sakramentą nešančio kunigo kojomis kloti žilvičio šakeles. Katalikų bažnyčios liturgijoje palmių šventinimas įvestas V amžiuje. Visoje Europoje tikima, kad šią dieną pašventintų anksčiausiai pavasarį sprogstančių augalų šakelės žadina jomis paliestos žemės ir gyvulių vaisingumą, padeda žmogui išlaikyti sveikatą, gausina derlių, neleidžia į namus trenkti perkūnui, saugo pasėlius nuo ledų ir graužikų. Tokio tikėjimo kupini ir lietuvių liaudies papročiai. Kalbininko Kazimiero Būgos nuomone, žodis verba, giminingas lietuviškiems žodžiams „virbas", „virbalas", turėjęs į lietuvių kalbą patekti iš slavų kalbų XII - XIV a. dar prieš krikščionybę. Suvalkijoje seniau tikrąja verba buvo laikomas vien kadagys. Rytų Aukštaitijoje prie kadagio dar pridėdavo išsprogusio berželio ar žilvičio šakutę su „kačiukais", o senesnės moterys – ir pernykščių ąžuolo lapų. Pietryčių Lietuvoje buvo mėgstama ant medinio kotelio surišti įvairiaspalvių popierinių gėlių puokštę. ...