Archyvai

> Dagos diena, Šv. Mykolas

Rugsėjo 29 Iki šios dienos nuo seno lietuviai baigdavo bulviakasį ir žemės ūkio darbus. Žodis „daga“ kilęs iš „dygti“, jis reiškia daigus, t.y., sudygusius grūdus, o kartu ir jų derlių. Senovėje ši diena buvo duoklių kunigaikščiams metas, mat pabaigus žemės darbus, valstiečiai turėjo atskaičiuoti dalį savo derliaus kunigaikščiui. Pagal šią dieną lietuviai spėdavo tolimesnius orus: jei pučia vakarinis vėjas – lauk permainingos žiemos (tai šlapdriba, tai sniegas). Jei ši diena giedra ir pučia pietų vėjas – žiema ir pavasaris bus šalti, daug snigs. Jei šią dieną pamatysi ant žolių voratinklį apvaliu viduriu – blogas ženklas, kitais metais gali nesisekti. O jei dar tame voratinklyje musė – metai bus prasti. Jei voratinklis tuščias – žmonės sirgs. Tačiau jei voratinklyje kirminas – metai bus geri. Lietuvoje įvedus krikščionybę, ši diena sutapatinta su trijų arkangelų – Gabrieliaus, Rapolo ir Mykolo švente. Tai nemirtingi asmenys, tarpininkai tarp Dievo ir žmonių. Gabrielius (vardo reikšmė: „Dievas yra galingas“) – pasiuntinys, pranešęs Marijai, kad ji pagimdys išganytoją. Jis kovoja prieš godumą, gobšumą. Rapolas („Dievas gydo“) – gydytojų, keleivių, šeimų ir kunigų globėjas. Jis kovoja prieš paleistuvystę. Mykolas („Panašus į Dievą“) kovoja su šėtonu, padeda nugalėti pagundas, sergsti mirusiuosius. Jis laikomas angelų karvedžiu. Apreiškime Jonui rašoma, kad ...

> Rudens lygė (lygiadienis)

Rugsėjo 22 Lygiadienis – metas, kai diena susilygina su naktimi. Rudens lygiadienis yra astronominio rudens pradžia. Nuo šios dienos nakties trukmė jau tampa ilgesnė už dienos trukmę ir toliau ilgėja. Tai diena, priešinga pavasario lygiadieniui (kovo 20 d.), po kurio naktis tampa trumpesnė už dieną ir toliau trumpėja iki Joninių (kai naktis trumpiausia). Kaip ir kiekvienas ryškus gamtos pokytis, taip ir ši diena Lietuvoje buvo nuo seno laikoma švente. Šią dieną būdavo džiaugiamasi derliumi, dėkojama dievui Žemininkui ir jam aukojami gyvuliai. Buvo atvedama po gyvulių porą: veršiuką ir telyčią, aviną ir avį, ožį ir ožką, paršą ir kiaulę, gaidį ir vištą, žąsiną ir žąsį. Jie visi buvo papjaunami ir, aukojant dievui Žemininkui, kalbama malda: „Tau, o Žemininke, mūsų dieve, aukojame ir dėkojame, kad mus pereitais metais sveikus ir visko pertekusius užlaikei, javų ir viso gero davei, nuo ugnies, nuo geležies, maro ir visų mūsų priešų apsaugojai.“ Po to, išvirus ir iškepus papjautų gyvulių ir paukščių mėsą, buvo sėdama už stalo. Kiekvieno valgio gabaliuką šeimos vyriausiasis pirmiausia numesdavo po stalu, po suolais, ant krosnies ir į kiekvieną kampą, sakydamas: „Tau, o Žemininke, mūsų dieve! Teikis priimti mūsų auką ir maloningai valgyti mūsų valgius.“ XVI a. dokumentuose aptinkama žinių, kad Lietuvoje derliaus ...

> Šv. Baltramiejus, Gandrų išskridimo diena

Rugpjūčio 24 Šią dieną lietuviai nuo seno išlydėdavo gandrus, išskrendančius žiemoti į šiltuosius kraštus. Gandras skirtingose lietuvių tarmėse dar vadinamas garniu, gužu, gužučiu, didučiu, busilu (slaviškas skolinys), starkumi. Gandrai po žiemos parskridę praneša apie pavasarį, o vasaros pabaigoje – apie artėjantį rudenį. Šeimininkės išskrendantiems gandrams tarsi padovanodavo pavakarius. Kadangi nuo šio laiko dienos pradeda trumpėti, pavakarių žmonės nebevalgydavo. Apytikriai šiuo metu kaimuose buvo kerpamos avys. Piemenys jau nebeganydavo gyvulių, jie vaikštinėjo laisvi, nes nebebuvo ko sutrypti - visas derlius nuimtas. Šią dieną merginos burdavo savo ateitį, iškasdamos duobutę nupjautuose laukuose. Buvo tikima, kad jei po dienos duobutėje voras tinklą nuaus – mergina ištekės už turtuolio, o jei skruzdėlytė duobutėje ropinės – už vargšo. Į Lietuvą atėjus krikščionybei, ši šventė sutapatinta su Baltramiejaus varduvėmis. Šv. Baltramiejus gyveno I a. jis buvo vienas iš dvylikos apaštalų. Kaip ir kiti apaštalai, jis krikštydavo žmones, atversdavo į krikščionišką tikėjimą. Manoma, kad jis atvertė į krikščionybę karalių Polimijų, o už tai karaliaus brolis Astiagas gyvam Baltramiejui nulupo odą, o paskui jį paskandino. Šv. Baltramiejus laikomas amatininkų ir kailiadirbių globėju. Jis vaizduojamas su peiliu rankoje, persimetęs per petį savo paties odą. Liaudyje buvo paplitę oro spėjimai: Jei per šv. Baltramiejų lyja, šlapias bus ir ruduo. Jei šią ...

> Tautos diena

Rugpjucio 9 Rugpjūčio 9 d. švenčiama Tarptautinė tautos diena. Ši diena skirta ginti vietinių tautų - čiabuvių teises. Čiabuviai, dar kitaip vadinami aborigenais, autochtonais - tai senieji vietiniai tam tikros vietovės žmonės, tebegyvenantys arba gyvenę toje teritorijoje iki dabartinių gyventojų įsikūrimo. Čiabuvių bendruomenės laikosi savitų tradicijų, išskiria iš visos visuomenės. Tokios tautos dabar dažniausiai išlikusios tik sunkiai pasiekiamose vietose (salose, džiunglėse, kalnuose, Arktyje). Dar iki XX a. vid. daug vietinių tautų buvo naikinama, jas žudant, iškeldinant ar priverčiant vergauti. 1992 m. rugpjūčio 9 d. pirmą kartą įvyko tautų darbo grupių susirinkimas dėl žmonių teisių apsaugos. Tarptautinę tautos dieną paskelbė minėtina diena Jungtinių tautų organizacija 1994 m. gruodžio 23 d. Europoje čiabuvių, išlaikiusių savas tradicijas, yra išlikę Laplandijoje ir Kolos pusiasalyje (samiai), Rusijos gilumoje (nencai, komiai), Kaukazo kalnuose, Pirėnų pusiasalio šiaurėje ir Ispanijos bei Prancūzijos pasienyje (baskai). Amerijos vietiniai gyventojai indėnai vis dar laikosi savų tradicijų. Lietuviai gyvena savo istorinėje tėvynėje, tad patys yra čiabuviai, tačiau nemažai savo kultūrinių, religinių tradicijų jau yra praradę, įvedus krikščionybę, susigiminiavus su atvykėliais. Už čiabuvius! Reklama: darbai Utenoje

> Perkūno, Šv. Elijaus debesų valdytojo diena

Liepos 20 Nuo senų laikų Lietuvoje liepos 20 d. buvo švenčiama dievo Perkūno šventė, kuri krikščionybės laikais buvo sutapatinta su šv. Elijo švente. Šią dieną žmonės aukojo Perkūnui jaučius, žirgus. Buvo manoma, kad dievas Perkūnas savo valią ir galią apreiškia griausdamas. Žmonės melsdavosi Perkūnui, kad būtų geras oras dirbant rugiapjūtės darbus, vykstant į kelionę; kad Perkūnas saugotų augaliją ir gyvulius. Kad Perkūnas nenutrenktų, namus žmonės apkaišydavo eglės ir žilvičio šakomis. Deginant šias šakeles buvo tarsi smilkomi debesys. Per audrą žmonės prašydavo Perkūno apsaugoti nuo nelaimės, degindavo vaškines žvakes. Buvo manoma, kad jei Perkūnas nutrenkia žmogų, tas žmogus bus paimtas pas dievus, taigi tokia mirtis buvo aukštinama. Įvedus krikščionybę, Perkūno šventė sutapatinta su Šv. Elijaus varduvėmis. Biblijoje rašoma apie pranašą Eliją, kuris kovojo prieš stabmeldystę ir už tai buvo persekiojamas. Nusivylęs ir pavargęs nuo persekiojimų jis ėmė maldauti Dievo, kad šis pasiimtų jį pas save, t.y., nužudytų. Tačiau Dievas nuvedė jį ant Sinajaus kalno (to paties, kur Mozei buvo perduota 10 Dievo įsakymų) ir parodė savo galią: stiprų vėją, žemės drebėjimą, ugnį. Čia pranašas dar stipriau įtikėjo Dievą, esantį ne tik galinguose gamtos reiškiniuose, bet ir visiškoje tyloje. Šis išgyvenimas suteikė pranašui daugiau jėgų tęsti savo misiją. Remiantis šia istorija, ...

> Šv. Petras ir Povilas

Birželio 29 Šv. Petras ir Povilas – Jėzaus pasekėjai, tą pačią dieną pasmerkti mirti. Šv. Petras (prieš Jėzaus krikštą Simonas) ir jo brolis Andriejus (irgi apaštalas) buvo žvejai. Jėzus, pamatęs juos bežvejojančius pakvietė būti „žmonių žvejais“. Simoną Jėzus pavadino Petru (graikiškai „uola“) ir paskyrė jį apaštalų vyresniuoju. Vėliau Petras tapo Romos vyskupu. Po Jėzaus mirties skleidė krikščionybę Jeruzalėje, Antiochijoje ir Romoje. Nerono įsakymu už tokią veiklą nukryžiuotas žemyn galva 67 metais. Šv. Petras vaizduojamas pagyvenęs, su barzda, laikantis du raktus nuo rojaus vartų vienoje rankoje ir knygą - evangeliją kitoje. Šv. Povilas nepažinojo Kristaus, bet įtikėjo po jo mirties. Rašė pamokslus ir dalį Naujojo testamento (laiškus bendruomenėms). Manoma, kad jis buvo nužudytas kartu su Šv. Petru tą pačią dieną Romoje. Kai kur nužudymo data fiksuojama – birželio 29 d. Šv. Povilas (lotyniškas vardas Paulius „mažylis“) vaizduojamas liesas, smulkus. Vienoje rankoje jis laiko knygą, kitoje – kalaviją, kuriuo buvo nužudytas. Nuo birželio 29-osios pradeda trumpėti dienos. Šiuo metu kaimuose prasideda didžiosios šienapjūtės. Nustoja kukuoti gegutė. Manoma, kad jei gugutė po Petrinių kukuos dar kelias savaites, bus ilgas ruduo, žiema bus vėlyva. Petrinės lietuvių liaudyje buvo švenčiamos panašiai kaip ir Joninės. Jaunimas nemiegodavo ištisą naktį. Ypatingos linksmybės vykdavo paupiuose. Ten vaikinai rodydavo savo jėgą – ...

> Joninės (Rasos)

Birželio 24 Kasmet apie birželio 22 – 24 d. Lietuvoje būna ilgiausia diena ir trumpiausia naktis. Trumpiausia naktis nuo seno sureikšminta, sumistifikuota. Manyta, kad ji stebuklinga. Lietuviai šią naktį švęsdavo Rasų šventę. Vėliau, į Lietuvą atėjus krikščionybei, šventė sutapatinta su Šv. Jono varduvėmis. Birželio 24 d. išvakarėse moterys nuo seno rinkdavo įvairiausias gydančias žoleles, nes tikėta, kad šios dienos vakarą surinktos žolelės įgyja ypatingų gydymo galių. Vėliau iš žolelių verdama arbata, jomis apkaišomos palubės, įmetama į tvartus, kad gyvuliai būtų sveiki. Šis moterų veiksmas vadintas kupoliavimu. Netekėjusios merginos šį vakarą apsivilkdavo baltais lino drabužiais ir dainuodamos eidavo į pievas pinti vainikų. Vainiką jos pindavo iš devynių arba dvylikos skirtingų žydinčių žolynų. Nusipintais vainikais merginos pasipuošdavo galvas, o vėliau iš jų spėdavo ateitį. Manyta, kad šią naktį stebuklinga ir rasa. Jos surinkus reikia duoti karvėms, kad būtų pieningos, pabarstyti į daržus, kad būtų derlingi, kad neželtų piktžolės. Buvo tikima, kad ūkininkas sulauks gero derliaus, jei šią naktį apibėgs savo laukus ir nuogas pasivolios rasoje. Šią naktį buvo garbinama saulė. Jai dėkojama už šilumą, šviesą, prašoma jos kuo daugiau šviesti. Naktį ant aukštos kalvos buvo sukuriamas didelis laužas. Buvo manoma, kad kuo toliau apšvies laukus, tuo didesnis bus rudenį derlius. Kaip rasti paparčio žiedą? Visiems gerai ...

> Pingvinų diena

Balandžio 25 Balandžio 25-oji paskelbta Pasauline pingvinų diena. Pingvinas – neskraidantis paukštis. Jų sparnai daugiau naudojami kaip plaukmenys. Pingvinai gyvena Antarktikoje, Pietų jūrų salose, pietiniuose Australijos pakraščiuose, Naujosios Zelandijos, Pietų Amerikos, net Pietų Afrikos pakrantėse. Kasmet apytikriai šiuo metu Antarktikoje prasideda pingvinų migracija. Metų pabaigoje, prasidėjus žiemai, pingvinai palieka vandenyną ir keliauja tūkstančius kilometrų į žemyno gilumą, kur susiporuos ir padės kiaušinius. Viena patelė padeda tik vieną kiaušinį, kuriuo vienodai rūpinasi ir ji, ir patinas (abu pakaitom eina į vandenyną maitintis). Atšilus orams, pavasarį, kai ledas pradeda tirpti, pingvinai su jau paaugusiais pingvinukais vėl grįžta gyventi atgal į vandenyną. Pingvinas – neskraidantis paukštis. Neišgėręs nesuprasi!

> Daržų diena, šv. Morkus

Balandžio 25 Balandžio 25 Daržų diena. Nuo senų šią dieną senovės lietuviai pradėdavo dirbti daržus. Pirmiausia tradiciškai būdavo sėjamos morkos. Morkų lysvių gale būdavo įbedamas kuolas, kad morkos augtų tiesios ir didelės. Atėjus krikščionybei, ši diena sutapatinta su Šv. Morkaus varduvėmis. Šv. Morkus – vienas iš Naujojo Testamento Evangelijų rašytojų. Pasakojama, kad jis buvęs apaštalo Petro palydovas ir vertėjas. Jis krikštijęs pagonis, buvo persekiojamas ir už tai nužudytas. Liaudyje gyvos sakmės apie šv. Morkų: vieną kartą mergelė Marija sijojusi miltus ir iš jos sietą pavogęs velnias. Marija siuntusi Morkų sieto grąžinti. Morkus susipešęs su velniais, o sietą švystelėjęs iki dangaus. Dabar tas sietas šviečia nakčia (Sietynu liaudiškai vadinamas Tauro žvaigždynas). Tokia sakme Šv. Morkaus diena tarsi susiejama su Daržų diena, sėja. Kad morkos būtų tiesios!

> Jorė, Jurginės, Ganiklio diena

Balandžio 23 Nuo seno, balandžio 23 dieną, buvo švenčiama gyvulių globėjo Ganiklio ir žalumos dievo Jorio garbinimo šventė. Jorėti – reiškia augti, plisti, žaliuoti ir t. t. Sakoma „pažaliavo kaip jorė“, „medis žalias it jorė“ (Lietuvių kalbos žodynas). Į Lietuvą atėjus krikščionybei, šios šventės sutapatintos su Jurginėmis, šv. Jurgio vardo diena. Šv. Jurgis lietuvių mene vaizduojamas kaip karys su ietimi ant žirgo, po kurio kanopomis raitosi blogio slibinas. Tai krikščionybės nešėjas, gynėjas, gyvulėlių globėjas. Neveltui vardas Jurgis (rusiškai Georgas, angliškai Džordžas), kilęs iš žydų kalbos ir reiškia „žemdirbys“. Jo šventė – pavasarį, kai atgimsta žemdirbystė. Jorė arba Joris – tai pavasario Perkūnas, žadinantis gyvybės jėgas. Jis yra raitelis, panašus į mūsų Vytį ir šv. Jurgį. Jorė valdo žemės raktus, prikelia augmeniją, pabudina žemę, siunčia lietų. Jorė globoja žirgus, gyvulius, žvėrelius. Kaimo žmonės per Jorę išgena gyvulius į ganyklą ir išjoja arklius naktigonėn; su tuo susiję įvairūs apsisaugojimo nuo burtininkų, raganų ir vilkų ritualai, iš kurių bene svarbiausias esti gaidžio aukojimas. Šį rytą niekam nevalia eiti iš trobos lauk, kol šeimininkas neapėjo sodybos. Jis papjaudavęs juodą gaidį, kraują išvarvindavęs prie tvarto durų į arklių ėdžias ant avižų. Vidurius dėdavęs ant akmens sakydamas: „Te, Dievuli, tavo dalį!“ Mėsą virdavę pusryčiams. Arba ūkininkai darydavę alų, ...