Archyvai

> Šv. Teresė

Spalio 15 Šventoji Teresė garsi tuo, kad išgyveno daug mistinių regėjimų. Vienas iš jų – angelas ugnine strėle perveria jai širdį, o Jėzus, paduodamas taurę, sako: „ir toliau kaip sužadėtinė rūpinkis mano garbe“. Teresė gimė 1515 m. kovo 28 d. Ispanijoje, Aviloje. 1536 m. čia įstojo į karmeličių vienuolyną. 1562 m. Aviloje ji įkūrė Šv. Juozapo basųjų karmeličių vienuolyną, kuris visiškai atsiribojo nuo išorinio pasaulio, garsėjo asketiškumu (vienuolės rengėsi šiurkščiais drabužiais, turėjo duoti visiškos abstinencijos įžadus). Iš viso Teresė įkūrė dar 32 vienuolynus: 17 moterų ir 15 kunigų karmelitų. Pasaulyje išgarsėjo dar viena Teresė (1910-1997), įsteigusi albanų kilmės religinį ordiną. Pagal Motinos Teresės ordino nuostatus, seserys negali dirbti turtingiesiems ir už pinigus. Jos privalo rūpintis valkataujančiais Kalkutos kvartalų vaikais, alkstančiais, ligoniais ir mirštančiais. Motina Teresė steigė mokyklas skurstantiems, raupsų gydymo centrus, tuberkuliozės klinikas. Ji keliavo po pasaulį mokydama žmones! Ar gali būt geresnė proga?

> Šv. Jeronimas, Vertėjų diena

Rugsėjo 30 1991 m. Tarptautinė vertėjų federacija paskelbė rugsėjo 30-ąją Tarptautine vertėjų diena. Rugsėjo 30-oji – šv. Jeronimo varduvės. Šv. Jeronimas (347-420) pirmasis išvertė visą Bibliją į lotynų kalbą 406 m. Biblija – pati seniausia knyga. Pirmoji jos dalis (Senasis Testamentas) buvo parašytas hebrajų kalba. Antroji dalis (Naujasis Testamentas) – graikų kalba. Šv. Jeronimas gyveno atsiskyrėlio gyvenimą, studijavo Bibliją, išmoko hebrajų ir graikų kalbas. Jis laikomas vertėjų pradininku. Reklama: Vertėjų komanda

> Dagos diena, Šv. Mykolas

Rugsėjo 29 Iki šios dienos nuo seno lietuviai baigdavo bulviakasį ir žemės ūkio darbus. Žodis „daga“ kilęs iš „dygti“, jis reiškia daigus, t.y., sudygusius grūdus, o kartu ir jų derlių. Senovėje ši diena buvo duoklių kunigaikščiams metas, mat pabaigus žemės darbus, valstiečiai turėjo atskaičiuoti dalį savo derliaus kunigaikščiui. Pagal šią dieną lietuviai spėdavo tolimesnius orus: jei pučia vakarinis vėjas – lauk permainingos žiemos (tai šlapdriba, tai sniegas). Jei ši diena giedra ir pučia pietų vėjas – žiema ir pavasaris bus šalti, daug snigs. Jei šią dieną pamatysi ant žolių voratinklį apvaliu viduriu – blogas ženklas, kitais metais gali nesisekti. O jei dar tame voratinklyje musė – metai bus prasti. Jei voratinklis tuščias – žmonės sirgs. Tačiau jei voratinklyje kirminas – metai bus geri. Lietuvoje įvedus krikščionybę, ši diena sutapatinta su trijų arkangelų – Gabrieliaus, Rapolo ir Mykolo švente. Tai nemirtingi asmenys, tarpininkai tarp Dievo ir žmonių. Gabrielius (vardo reikšmė: „Dievas yra galingas“) – pasiuntinys, pranešęs Marijai, kad ji pagimdys išganytoją. Jis kovoja prieš godumą, gobšumą. Rapolas („Dievas gydo“) – gydytojų, keleivių, šeimų ir kunigų globėjas. Jis kovoja prieš paleistuvystę. Mykolas („Panašus į Dievą“) kovoja su šėtonu, padeda nugalėti pagundas, sergsti mirusiuosius. Jis laikomas angelų karvedžiu. Apreiškime Jonui rašoma, kad ...

> Šv. Kryžiaus išaukštinimas

Rugsėjo 14 Krikščionys šią dieną švenčia Šv. Kryžiaus išaukštinimo šventę. Kryžius lietuviams krikščionims itin svarbus. Lietuva neveltui kartais vadinama Kryžių šalimi. Nuo krikščionybės įvedimo laikų Lietuvoje pradėti statyti kryžiai kryžkelėse, prie namų. Garsus ir Kryžių kalnas Šiaulių krašte. Žmonės ne tik iš Lietuvos, bet ir atvykę iš kitų šalių stato čia kryžius dėkodami Dievui ir prašydami jo pagalbos. Ant kryžiaus buvo nukryžiuotas Jėzus Kristus, tokiu būdu atpirkęs visos žmonijos nuodėmes. Tad kryžius – tarsi kančios ir skausmo medis. Kryžius kartu ir gėrio bei tiesos pergalės, Kristaus stiprybės ženklas. Kryžiaus simbolis Lietuvoje aptinkamas dar iki krikščionybės įvedimo. Vertikali kryžiaus linija rodo daigo augimą nuo šaknų į viršų. Skersinė linija – tai jėga, trukdanti jam augti (vėjas, kuris lenkia augantį daigą ir kt.). Taigi kryžius atspindi gėrio ir blogio kovą. Kryžkelė itin populiari lietuviškose pasakose. Čia priėję broliai turi pasirinkti teisingą kelią. Senovės Egipte rugsėjo 14-ąją buvo švenčiama Tamsiosios Šviesos šventė, nes šią dieną iki Saulės metų pabaigos lieka lygiai 100 dienų. Visą naktį prie mirusiųjų antkapių degdavo ugnis. Ši šventė panaši į mūsų Vėlines, tik jos švenčiamos vėliau - iki metų pabaigos likus 50 dienų. Aukštinam!

> Popiežiaus laidotuvės

Balandžio 8 2005 metais vyko Popiežiaus Jono Pauliaus II laidotuvės. Jonas Paulius II, iki pat savo mirties, beveik 27 metus valdęs popiežius, Katalikų Bažnyčios vadovas. Tegyvuoja Popiežius! Reklama: Klinkerhaus plytos

> Pelenų diena

Kovo 7 Pirmoji diena po Užgavėnių vadinama Pelenų diena. Šią dieną bažnyčiose būdavo šventinami pelenai, gauti sudeginus praėjusių metų verbas. Pelenai barstomi žmonėms ant galvų primenant krikščionišką tiesą: „iš dulkės gimei, dulke ir pavirsi“. Pelenų paprastai tikintieji parnešdavo ir namo - namiškiams ant galvų pabarstyti. Ši diena laikoma ir pirmąja pavasario diena, mat Užgavėnių metu būna išvaroma žiema. Nuo šios dienos prasideda gavėnios periodas, kai negalima valgyti mėsos. Jis trunka iki pat Velykų. Sakoma, kad šiuo periodu negalima valgyti mėsos, o tik tai, kas nuo Užgavėnių tarp dantų liko. Liaudyje išlikę pasakojimai, kaip viena moterėlė Užgavėnių vakarą įsikišusi į burną kumpį ir užmigusi, kad rytoj galėtų apsimesti, kad suvalgė tai, kas liko tarp dantų. Deja, bemiegodama ji tuo kumpiu paspringo ir užduso. Vyrai išnaudodami šią progą rengdavo išgertuves - degtine „praskalaudavo“ tarpdančius, kad mėsos neliktų. Gavėnios periodu nebuvo leidžiama linksmintis: dainuoti, rengti šokių, vestuvių, kitų iškilmių. Po sočių Užgavėnių valgių kai kur buvo paprotys Pelenų dieną aplankyti kaimynus ir juos „gydyti“. Tokie persirengėliai gydytojai atsinešdavo netikrų vaistų, diagnozuodavo ligas. Kai kur buvo paprotys į namus įritinti medinę trinką ar įsivesti silkę (pririštą prie virvelės). Mat Pelenų dieną buvo nepatariama vaikščioti į svečius, o jei jau eini, įsiritink trinką arba ...

> Šv. Kazimieras, Kovarnių diena

Kovo 4 Kovarnių diena – sena lietuvių šventė, skirta pavasariui pašlovinti. Šiuo metu į Lietuvą parskrenda kovarniai, kovai. Senoliai šią dieną patardavo praverti tvartų duris, įleisti vidun saulės, kad gyvuliai galėtų pasidžiaugti ateinančiu pavasariu. Kai kur būdavo patariama gyvulius išleisti į lauką. Tikėta, kad jie greičiau augs, bus atsparesni ligoms, ištvermingesni. Atėjus krikščionybei su šia diena sutapatintos šv. Kazimiero varduvės. Šv. Kazimieras (1458-1484) buvo Lenkijos princas, trečiasis Lenkijos karaliaus Kazimiero IV sūnus. Kai princui buvo trylika, tėvas jį, lydimą didelės karių armijos, išsiuntė į Vengriją, nes vengrų diduomenė pageidavo, kad Kazimieras užimtų jų karaliaus vietą. Jis gyveno viengungišką, dievobaimingą, asketišką gyvenimą. Jaunuolį mokė Krokuvos kanauninkas Janas Dlogošas. Kazimieras mirė sulaukęs 26 metų nuo tuberkuliozės, palaidotas Vilniuje. Apie jį netrukus pradėjo sklisti stebuklingi pasakojimai, gandai, kad jis gydąs sergančiuosius nepagydomomis ligomis. 1521 m. jis buvo paskelbtas šventuoju. XVII a. Kazimieras paskelbtas Lietuvos globėju. Kazimieras vaizduojamas su baltąja lelija, dorumo ir kuklumo simboliu, rankoje bei kunigaikščio karūna ir karališka šermuonėlių mantija, pabrėžiančia jo kilmę. Dabar Kazimierinių metu ne tik sveikinami Kazimierai ir Kazimieros, bet ir vyksta tradicinė Kaziuko mugė. Mugė Vilniuje šurmuliuoja Pilies gatvėje, Rotušės aikštėje, Rūdninkų skvere, Kalvarijų turgavietėje. Mugės šurmulį pagyvina muzikantai, konditeriai. Čia susirenka geriausi pynėjai, kalviai, puodžiai, audėjai bei ...

> Šv. Motiejus, Vieversio diena

Vasario 24 Senoliai manė, kad jei vieversėlis parskrenda anksčiau nei vasario 24 d., dar ilgokai bus šalta. Jei vieversėlis parskrenda vėliau nei vasario 24 d., pavasaris bus ankstyvas. Vieversėlis – vienas iš pirmųjų paukščių, pavasarį sugrįžtančių į Lietuvą iš šiltųjų kraštų. Jis laikomas pavasario pranašu. Vieversėlis vadinamas ir lietuvių artojų draugu bei nuolatiniu palydovu. Su šia diena susiję keletas prietarų. Merginoms šią dieną buvo draudžiama šukuotis plaukus, neva vištos vasarą iškapstys daržus. Buvo nepatariama šią dieną sijoti miltų – bijota, kad pasėlius užpuls amaras. Iki šios dienos reikėdavo suverpti visas vilnas. Merginos buvo gėdijamos: „skubėkit verpt, nespėsit – atlėks vieversys, susisuks iš vilnų sau lizdelį“. Tikėta, kad, jei nori būti labai greitas, reikia šią dieną du kartus apibėgti aplink trobą, nubėgti į kaimo galą ir atgal. Tuomet būsi greitas kaip vieversys. Atėjus krikščionybei su šia švente sutapatinta šv. Motiejaus diena. Rašoma, kad šv. Motiejus buvo apaštalas, paskirtas į Judo Iskarijoto vietą. Į Dvylikos apaštalų misiją jis pašauktas įsitraukti gerokai vėliau, po Jėzaus nukryžiavimo. Rašoma, kad šv. Motiejus krikštijo pagonis, turėjo sugebėjimų gydyti žmones. Įsiutę žmonės jį užmušę dėl jo pamokslų. Taip Motiejus paaukojo savo gyvybę. Švenčiam su kaimynais.

> Ligonių diena

Vasario 11 Vasario 11-ąją pasauline ligonių diena paskelbė popiežius Jonas Paulius II 1992 m. gegužės 13 d. Nuo to laiko ši diena minima krikščioniškose šalyse. Lietuvos piliečių sveikata rūpinasi Lietuvos sveikatos apsaugos ministerija. Ji įkurta dar 1918 m. balandžio mėn., kai Lietuva tapo nepriklausoma. Nuo 1920 metų Lietuvoje pradėta nemokamai gydyti vargšus savivaldybių ir kitose ligoninėse, nemokamai buvo gydomi visi mokyklų mokiniai. Nuo 1921 metų pradėtas nemokamas skiepijimas nuo užkrečiamųjų ligų. Gerinant sveikatos apsaugą daug įtakos turėjo nevyriausybinės organizacijos: medicinos draugijos, sąjungos, katalikų gydytojų korporacijos, katalikų blaivybės organizacijos ir kt. 1926 metais Seimui priėmus Ligonių kasų įstatymą, apsidraudę asmenys galėjo naudotis visapusišku nemokamu gydymu. Per Lietuvos okupaciją sveikatos apsaugos sistema gerokai keitėsi. Medikus Lietuvoje rengia dvi pagrindinės aukštosios mokyklos: Kauno medicinos universitetas ir Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas. Jos yra išugdžiusios daugelį pasaulyje žinomų mokslininkų, gerų savo srities specialistų. Į sveikatą!

> Šv. Agota, Duonos diena

Vasario 5 Vasario 5 d. nuo seno lietuviai garbino ugnies deivę Gabiją ir kasdieninį maistą – duoną. Šią dieną buvo kepama duona, atliekamos aukojimo apeigos Žemynai ir Žemėpačiui. Tikėta, kad apeigose pašventinta duona pagelbsti kilus gaisrui, saugo nuo ligų: nuo blogos akies (nužiūrėtom karvėms grąžina pieną, atkeri nužiūrėtus žmones), padeda gydyti akių ligas, žaizdas, saugo nuo gyvatės įkandimo (reikia neštis kišenėje kai eini į mišką). Kilus gaisrui, duonos būdavo metama į ugnį, tikint, kad ugnis nurims ir nesunaikins namų. Šventinta duonelė būdavo užkišama po trobos rąstais palubėje, įkišama į namo pamatus. Tokios duonos gabaliuką padėdavo ant krosnies, kad ugnis iš namų neišeitų ir neišplistų. Kilus perkūnijai, tokią duoną laikydavo suspaudę rankoje, kad perkūną atbaidytų. Motinos, išleisdamos sūnus į kariuomenę, į drabužius įsiūdavo duonos trupinį, tikėdamos, kad sūnų aplenks kulka. Atėjus krikščionybei senoji lietuvių šventė sutapatinta su Šv. Agotos varduvėmis. Duona šią dieną pradėta šventinti bažnyčiose. Šv.Agota gimė Sicilijoje, Katanijoje, III a. viduryje. Jai piršosi Katanijos miesto prefektas, tačiau ji nenorėjo tekėti, nusprendė būti tyra ir tarnauti Dievui. Tais laikais krikščionybė dar nebuvo pripažinta, krikščionys buvo persekiojami. Kadangi Agota nepakluso turčio norams, buvo atiduota į viešnamį. Vėliau pakartojus pasiūlymą tekėti, Agota vis tiek nesutiko, tuomet ji buvo žiauriai nukankinta, jai nupjovė abi krutis. ...