Archyvai

> Šv. Rokas, Pjūties pabaiga

Rugpjūčio 16 Šią dieną mūsų senoliai švęsdavo pjūties pabaigą ir naujos sėjos pradžią – buvo sėjami žiemkenčiai. Kaimuose žmonės visą vasarą gyvendavo be dirbtinės šviesos, keldamiesi saulei patekant ir eidami miegoti saulei nusileidus. Jei naktinėdavo, tai tik tamsoje ar lauke prie laužų. Po rugpjūčio 16-os dienos į trobas vėl sugrįždavo dirbtinis apšvietimas - deglas ar balana, vėliau žibalinė lempa. Į Lietuvą atėjus krikščionybei, pjūties pabaigos šventė sutapatinta su Roko varduvėmis. Šv. Rokas – prancūzas, gyvenęs XIII-XIV a. Jis išdalijo savo turtus vargšams ir visą gyvenimą slaugė ligonius, sergančius maru. Tikėta, kad pats Rokas sirgo maru, bet turėjo ypatingą galią gydyti žmones ir išsigydė pats. Šv. Rokas gydydamas žmones daug keliavo, buvo apkaltintas šnipinėjimu uždarytas į kalėjimą, kur mirė. Šv. Rokas vaizduojamas kaip keliautojas – su lazda ir kelionmaišiu. Šalia jo kartais stovi šuo, laikantis nasruose duonos kepalą. Tikima, kad Rokas turėjęs šunį, kuris jį nusilpusį pamaitino ir taip išgelbėjo nuo bado. Šv. Rokas laikomas ligonių globėju. Žmonės skaptuodavo skulptūras, tikėdami, kad Rokas apsaugos juos nuo ligų. Visos pabaigtuvės privalo būti tinkamai pažymėtos. Reklama: Sandinaviško tipo medinai langai

> Žolinė, Šv. Mergelės Marijos dangun ėjimo šventė

Rugpjūčio 15 Rugpjūčio viduryje lietuviai nuo seno šventė vasaros ir rudens sandūrą, kai svarbiausi lauko darbai jau buvo nudirbti. Žolinė (Dzūkijoje – Kopūstinė) – tai atsisveikinimo su želmenimis ir gėlėmis diena. Javai jau nupjauti ir suvežti, uogos ir vaisiai surinkti, privirta uogienių. Moterys šią dieną rinkdavo gražiausias laukų gėleles, vaistažoles, dėkodavo Žemei už derlių ir grožį. Ūkininkai šiai šventei iškepdavo duonos iš šviežio derliaus ir padarydavo alaus, giros. Žolinių švęsti susirinkdavo visa giminė, buvo prisimenami ir giminės mirusieji. Buvo tikima – kas neateis kartu švęsti per Žolinę, bus neturtingas. Šventės dieną buvo aukojami gyvuliai ir rituališkai kepama duona: naujojo derliaus miltų tešlos paplotėliai svaidomi iš rankų į rankas per ugnį, kol iškepdavo. Romėnai šią dieną garbindavo deivę Dianą, graikai – Artemidę. Šios deivės buvo laikomos augalų ir gyvūnų globėjomis. Aptinkama žinių, kad 500 m. prieš Kr., rugpjūčio 15 dieną buvo atidaryta deivės Dianos šventykla Romoje, ant Avetino kalvos. Lietuvoje įvedus krikščionybę, ši šventė sutapatinta su Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo diena. Pasakojama, kad Jėzaus motinos Marijos mirties apaštalai budėjo prie jos kapo. Petras išvydo, kaip Marija prisikėlė iš numirusiųjų ir Viešpats ją paėmė į dangų. Atidarę patikrinti karstą, apaštalai Marijos kūno neberado - karste buvo tik daugybė gražių gėlių.„Ir pasirodė ...

> Šv. Ona ir šv. Joakimas, Pabaigtuvės

Liepos 26 Nuo seno lietuviai liepos 26 d. tradiciškai švęsdavo Pabaigtuves. Dar kitaip ši šventė vadinama – Nokis ar Sirpstas. Šią dieną buvo rengiamos vakaronės, prirenkama uogų, prikepama šviežios duonos, prikasama šviežių bulvių. Šią dieną buvę visokių tikėjimų, pvz., jei per Sirpstą apspaudysi kopūstus rankomis, kopūstai geriau suks gūžes. Lietuvoje įvedus krikščionybę, ši šventė sutapatinta su šv.Onos ir šv.Joakimo varduvėmis. Šv. Ona buvo švč. Mergelės Marijos motina, o šv.Joakimas - tėvas. Manoma, kad šv. Ona - Betliejaus kunigo Matano duktė. Ištekėjusi už Joakimo ji ilgai neturėjo vaikų, tačiau pagaliau susilaukė dukters Marijos. Ona mirė sulaukusi senyvo amžiaus. Liaudyje šv. Ona (taip pat, kaip ir šv. Agota) buvo laikoma ir sergėtoja nuo gaisro. Lietuvoje šv.Onos garbei rengiamos ypatingos pamaldos, į kurias tradiciškai susirenka visa giminė. Šv.Joakimo varduvės taip nesureikšminamos. Pagaliau pabaigtuvės!

> Jokūbinės, Nuobaigos

Liepos 25 Liepos 25 d. lietuviai nuo seno ruošdavosi rugiapjūtės pabaigtuvėms. Ši diena buvo vadinama Nuobaigomis. Ant paskutinio likusio nenupjauto javų (rugių) plotelio būdavo dedamas duonos kepalas, druskos ir netgi sūrio, taip meldžiantis deivei Žemynai ir dėkojant už derlių. Šis paskutinis javų plotelis vadintas jievaru. Manyta, kad jame slepiasi derliaus dievybė. Javus supindavo į kasą ir palikdavo lauke. Vėliau, dainuodamos apie jievarą dainas, moterys iš tos kasos varpų nupindavo vainiką (kiekviena dėdama po varpą) ir parsinešdavo namo. Šią dieną parėjus iš laukų darbininkus buvo paprotys apipilti vandeniu, kad kitąmet javams nepritrūktų vandens ir derlius būtų geras. Lietuvoje įvedus krikščionybę, Nuobaigų šventė sutapatinta su šv. Jokūbo varduvėmis. Šv. Jokūbas – vienas iš trijų mylimiausių Kristaus apaštalų (kiti du – Jonas ir Pertras). Jokūbas skelbė Evangeliją Ispanijoje, kur buvo už tai nužudytas, todėl laikomas Ispanijos globėju. Vaizduojamas kaip keliautojas - su skrybėle, nešinas krepšiu ir buteliu, pasiramstęs lazda. Greit bus pabaigtuvės!

> Škaplierinė, prapjovos

Liepos 16 Ši diena nuo seno laikyta rugiapjūtės pradžia. Būdavo apeinami rugiai. Šeimininkas nupjaudavo pirmą sruogą rugių ir atnešdavo šeimai pasivaišinti. Žemės deivei Žemynai buvo aukojama duonos – duona apkasama aplink rugių lauką. Nupjovus ir pastačius pirmą rugių pėdą, pjovėjai nusilenkdavo saulei, dainuodavo pjūties dainas. Pirmoji rugių pėda vadinta „šeimininku“. Tikėta, kad ji saugo nuo bėdų. Kelios pirmosios varpos iš jos buvo sudeginamos ant aukuro, aukojant likimo deivei Laimai ir deivei Žemynai. Lietuvoje įvedus krikščionybę, šią dieną pradėta šlovinti šv. Mergelė Marija. Liaudyje paplito tikėjimas, kad būtent šią dieną Mergelė Marija išvaduoja sielas iš skaistyklos. Škaplierinės prietarai: Šią dieną nereikėtų dirbti, kad vėjai namų stogų neplėštų, rugių neišguldytų. Pabarstyti grūdų troboje, kad varnos stogų nedraskytų. Šiandien nedirbame. Švenčiam!

> Šv. Antanas, Šienapjūtė

Birželio 13 Šią dieną nuo senovės kaimuose prasidėdavo šienapjūtė. Buvo tikėta, kad nupjauta žolė gerai atželia, jeigu ji pjaunama per jauną mėnulį. Juokauta, kad jei žolę šienausi sode visai prie pat obels, antaniniai obuoliai išaugs kamuolio didumo. Šią dieną moterys neverpdavo linų, nes manyta, kad tokiu atveju juos užpuls kenkėjai. Jei šią dieną pastebimas gandras pievoje varliaujantis, kita diena bus saulėta, giedra. Nuo šios dienos kaimuose tradiciškai prasidėdavo jaunimo naktigonės. Jaunimas pernakt vakarodavo, dainuodavo aplink laužus. Kepdavo lašinius, žuvį, gaudydavo ir virdavo vėžius. Naktį laukuose būdavo palikti arkliai. Jei patekėjęs mėnuo apšviesdavo kaštonės kumelės kaktą, tai buvo laikoma geru ženklu, kad kaimenėje bus daug kumeliukų. Į Lietuvą atėjus krikščionybei, šienapjūtės šventė sutapatinta su Antano varduvėmis. Šv. Antanas Paduvietis (1190-1232) gimė Lisabonoje, Portugalijoje, turtingoje ir kilmingoje šeimoje. Būdamas 16 metų įstojo į Šv. Augustino vienuolių ordiną, vėliau perėjo į pranciškonus. Vėliau keliaudamas po šalis garsino Evangeliją. Antanas mirė būdamas 35 metų, 1231 m. birželio 13 d. Po metų popiežius Grigalius II paskelbė jį šventuoju. Pasakojama, kad vieną kartą Antanas nusivedė netikinčiuosius prie jūros ir ten pradėjo sakyti pamokslą žuvims. Žuvys buvo iškėlę galvas iš vandens galvas ir atrodė tarsi jo klausytųsi. Šv. Antanas vadinamas miesto, moterų, sužadėtinių globėju, jo pagalbos šaukiamasi ką nors ...

> Šv. Stanislovas, Cibulinis

Gegužės 8 Gagužės 8 diena minimas Šv. Stanislovas, Cibulinis. Šią dieną senoliai laikė tinkamiausia diena sodinti svogūnus ir sėti žirnius. Kad svogūnai būtų geri, juos sodindavo tuomet, kai danguje kartu nebūna saulės ir mėnulio – t.y., arba anksti ryte, kai dar saulė nepatekėjusi arba vėlai vakare, kai dar nespėja pasirodyti mėnulis. Šią dieną bičių augintojai spėdavo, koks šiemet bus medus. Jei diena giedra, saulėta – bus daug medaus, jei apsiniaukusi – mažai. Į Lietuvą atėjus krikščionybei ši diena sutapatinta su Šv. Stanislovo varduvėmis. Šv. Stanislovas Kostka (1550-1568) gimė lenkų didikų šeimoje. Kai Stanislovui sukako 14 metų, jis pradėjo lankyti Vienoje atidarytą jėzuitų kolegiją. 1565 m. gruodį Stanislovas stipriai susirgo ir prašė jam pakviesti kunigą, tačiau kunigo jam nepakvietė. Stanislovas daug meldėsi. Tuomet jam pasirodė šv. Barbora ir švč. mergelė Marija su Kūdikėliu ant rankų. Stanislovas pasveiko. Tačiau būdamas 18-os vėl susirgo ir mirė per Šv. Mergelės Marijos dangun ėmimo šventę. Kad geri būtų svogūnai ir morkos!

> Gegutės diena

Gegužės 1 Mūsų protėviai švęsdavo gegutės dieną – dažniausiai pirmąją gegužės savaitę, tądien, kai pirmąsyk išgirsdavo gegutę kukuojant. Gegužės mėnesio pavadinimas kilo iš šį mėnesį ar kiek anksčiau užkukuojančios paukštės pavadinimo. Tiesa, dabar dažniau vartojamas kitas šios paukštės pavadinimas – ne gegužė, o gegutė. Ši šventė yra kilusi iš pagonių deivės Laimos garbinimo šventės. Mat mūsų protėviai tikėjo, kad deivė Laima pasirodo gegutės pavidalu. Būtent jai ir buvo skirtas minėtas apeiginis garbinimo šokis. Laima – gimimo sergėtoja, gyvenimo sėkmės lėmėja. Ji globodavusi gimdyves ir naujagimius. Gimus naujagimiui, Laima nulemia jo likimą, o po to prižiūri, kad lemtis nesikeistų. Laimos išpranašauta lemtis galiausiai vis tiek išsipildo. Iš tiesų gegutė ne tik lemdavusi gimimą, bet ir mirtį. Buvo manoma, kad, jei nelemta mirti, tai net žudydamasis nenusižudysi. Neveltui gegutė pradėta drožti laikrodžiuose. Kukuodama valandas ji tarsi kukuoja amžių. Tarp jaunimo buvo paplitęs apeiginis šokis „Gegužė“. Viena mergina (išrinkta gražiausia iš visų) vaizduodavo gegutę. Ji sėdėdavo ant krėslo – gegutės sosto – užrištomis akimis, o visi kiti šoko aplink ją rateliu. Aplink šokantys vaikinai praeidami pro „gegutę“ dainuodavo: „Karaliūne gegele, kukū, aš tavo brolelis, kukū“. Įsiklausydama į balsus „gegutė“ turėjo išsirinkti tris labiausiai patinkančius vaikinus. Tuomet jai būdavo atrišamos akys ir ji visą vakarą šokdavo ...

> Antroji Velykų diena

Balandžio 22 Velykų antroji diena Nuo seno lietuviai Velykas švęsdavo dar 4 dienas po jų išvakarių. Pirmosios Velykų dienos vakare būryje švęsdavo ir giedodavo jaunimas. Geriausi dainininkai buvo apdovanojami margučiais ir šventiniais skanumynais. Būdavo renkamas gražiausias margutis karalius. Antroji Velykų diena – vaikų džiaugsmui. Šią dieną jie eina kiaušiniauti. Tradiciškai porą margučių jiems padovanoja krikštamotė. Iš kaimynų margučių buvo prašoma dainomis: „Aš mažas vaikelis, kaip pupų pėdelis. Velykų rytą lelija pražydo, ne dėl manęs vieno, ale dėl viso svieto. Anoj pusėj gandras betupįs, snapu berašąs, kiaušinių beprašąs. Gaspadine, negailėki, į pintinę man įdėki...“ Ketvirtoji Velykų diena buvo vadinama Ledų diena. Buvo tikima, kad šią dieną negalima liesti žemės, kad ledai javų vasarą neiškapotų. Negalima arti, akėti, net kuolo žemėn kalti. Prisiminkime senąsias tradicijas ir pasidžiaukime pavasariu, gamtos ir dvasios atgimimu. Diena #2

> Velykos

Balandžio 21 Velykos – kilnojama šventė, švenčiama pirmąjį mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio. Velykos arba Šventos Velykos – krikščionių šventė, pritaikyta prie senojo tikėjimo šventės, simbolizuojanti Kristaus prisikėlimą iš numirusiųjų po nukryžiavimo, kaip tai aprašyta Naujajame Testamente. Tai įvykę trečią dieną po Kristaus mirties (mirties dieną skaičiuojant kaip pirmą dieną). Velykos mūsų protėvių buvo švenčiama kaip gamtos atbudimo šventė. Velykos, kaip ir kitos krikščioniškos šventės, yra perėmę pagoniškų elementų, pvz., Velykų kiaušiniai, Velykų zuikiai, Velykų bobutė, Vėlykė. Kiaušinio simbolika Kiaušinis pagonių religijoje simbolizuoja kosmosą (dėl ovalios formos), gyvybės atsiradimą, vaisingumą (dėl to, kad tai gemalas). Manyta, kad pradaužus kiaušinį iš jo išlenda gyvybė gyvatės, pasivertusios gemalu, pavidalu. Todėl per Velykas buvo einama bukynių – vienas laiko kiaušinį, o kitas jį daužia kitu kiaušiniu. Manyta, kad gyvatės – požemio gyventojos, globojančios derlių. Jų pavidalu iš požemio išlįsdavo ir protėvių vėlės. Pavasarį gyvatės turėjo priketi augmeniją, žydėjimą, vaisingumą. Dėl to margučiai per Velykas buvo ir ridinėjami – susiliesdami su žeme žadino požemio gyventojas. Kiaušinių marginimas turėjęs magišką reikšmę. Ant kiaušinių skutinėtos saulutės (kad augmenijai netrūktų saulės), žvaigždės (kad laukams netrūktų šviesos ir naktį), žalčiukai (kad pabustų gyvybė), įvairi augmenija, raštų deriniai. Specialią reikšmę turėjusi ir kiaušinio spalva. Raudona spalva simbolizavo gyvybę, juoda – ...