Archyvai

> Šv. Laurynas, Paskutinioji perkūno diena

Rugpjucio 10 Rugpjūčio 10 d. senovės lietuviai garbindavo Perkūną. Tai paskutinė metų Perkūno šventė. Buvo skaičiuojama, kad nuo šios dienos perkūnas daugiau nebetrenkia. Šią dieną senoliai neveždavo šieno, nes manyta, kad taip gali suerzinti perkūną. Jei šią dieną nelyja, rudenį bus daug gaisrų. Atėjus krikščionybei, šventė sutapatinta su šv. Lauryno diena, varduvėmis. Šv. Laurynas buvo vienas iš septynių Romos diakonų. Buvo persekiojamas už krikščionybės skelbimą ir mirtinai nukankintas ant įkaitintų geležinių grotų. Mirė 258 m. Liaudyje tikima, kad jis saugo namus nuo gaisrų. Jis dar laikomas virėjų ir bibliotekų globėju. Giedromis rugpjūčio naktimis galima pamatyti kasmetinį meteorų srautą. Jis liaudyje buvo vadinamas Lauryno ašaromis. Už Lauryną!

> Perkūno, Šv. Elijaus debesų valdytojo diena

Liepos 20 Nuo senų laikų Lietuvoje liepos 20 d. buvo švenčiama dievo Perkūno šventė, kuri krikščionybės laikais buvo sutapatinta su šv. Elijo švente. Šią dieną žmonės aukojo Perkūnui jaučius, žirgus. Buvo manoma, kad dievas Perkūnas savo valią ir galią apreiškia griausdamas. Žmonės melsdavosi Perkūnui, kad būtų geras oras dirbant rugiapjūtės darbus, vykstant į kelionę; kad Perkūnas saugotų augaliją ir gyvulius. Kad Perkūnas nenutrenktų, namus žmonės apkaišydavo eglės ir žilvičio šakomis. Deginant šias šakeles buvo tarsi smilkomi debesys. Per audrą žmonės prašydavo Perkūno apsaugoti nuo nelaimės, degindavo vaškines žvakes. Buvo manoma, kad jei Perkūnas nutrenkia žmogų, tas žmogus bus paimtas pas dievus, taigi tokia mirtis buvo aukštinama. Įvedus krikščionybę, Perkūno šventė sutapatinta su Šv. Elijaus varduvėmis. Biblijoje rašoma apie pranašą Eliją, kuris kovojo prieš stabmeldystę ir už tai buvo persekiojamas. Nusivylęs ir pavargęs nuo persekiojimų jis ėmė maldauti Dievo, kad šis pasiimtų jį pas save, t.y., nužudytų. Tačiau Dievas nuvedė jį ant Sinajaus kalno (to paties, kur Mozei buvo perduota 10 Dievo įsakymų) ir parodė savo galią: stiprų vėją, žemės drebėjimą, ugnį. Čia pranašas dar stipriau įtikėjo Dievą, esantį ne tik galinguose gamtos reiškiniuose, bet ir visiškoje tyloje. Šis išgyvenimas suteikė pranašui daugiau jėgų tęsti savo misiją. Remiantis šia istorija, ...

> Grabnyčios, Perkūno diena

Vasario 2 Šią dieną bažnyčiose šventinamos graudulinėmis ar grabnyčiomis vadinamos žvakės, kurios vėliau uždegamos užėjus audrai ir perkūnijai. Tikėta, kad tokios žvakės padės apsisaugoti nuo audrų ir ligų. Nuo seno šią dieną lietuviai meldėsi Perkūnui. Anksčiau su tokiomis žvakėmis dar būdavo ir buriama. Uždegus žvakę žiūrima, kur link krypsta jos liepsna. Jei į trobos vidų – iš tų namų neišeis laimė, o jei durų pusėn – gali būti, kad kas nors iš namiškių greitai mirs. Sakoma, kad per Grabnyčias jau Pakvimpa pavasariu, nubąla beržų tošis, o gaidys gaudo nuo stogo varveklių lašus. Jei diena būna saulėta, manoma, kad pavasaris bus ankstyvas, o vasara - su dažnomis perkūnijomis. Jei dar daug sniego ant stogų, vasarą bus vešlios pievos. Vėjuota Perkūno diena suvėlina pavasarį, dėl to ūkininkams gali pritrūkti pašaro. Laikomes senovės papročių, einame į bažnyčią ir šventiname žvakes.