Archyvai

> Šv. Andriejus, Saulės grįžtuvių laukimo pradžia

Lapkričio 30 Nuo seno šią dieną lietuviai švęsdavo pirmąją žiemos šventę ir pradėdavo laukti Saulės sugrįžtuvių. Ši naktis buvo laikoma ypatinga, pranašiška. Tikėta, kad merginos šią dieną gali susapnuoti savo būsimą vyrą. Į Lietuvą atėjus krikščionybei, ši diena sutapatinta su šv.Andrėjaus varduvėmis, tačiau senoviniai lietuvių burtai šios šventės metu dar ilgai išliko. Andriejus, lietuvių dažniau vadinamas Andriumi, yra vienas populiariausių slavų vyrų vardų. Šis šventasis buvo Jėzaus apaštalas, Simono Petro brolis, pašauktas į mokinių būrį tada, kai taisė paežerėje tinklus žvejybai. Už tai šiedu šventieji laikomi žvejų globėjais. Lietuvių liaudies buityje ši paskutinioji lapkričio diena nuo seno daugiausia susijusi su jaunimo, ypač merginų, vedybinės laimės spėjimais, analogiškais Kūčių-Kalėdų ir Naujųjų metų išvakarių būrimams. Kai kurie jų yra bendri su kitų Europos tautų tikėjimais. Kadangi nuo šv. Andriejaus prasideda prieškalėdinis susilaikymo, arba advento, laikotarpis, tad ir Andriejaus diena tapo lyg slenksčiu į naują metų laikotarpį, o vedybiniai būrimai kaip tik ir siejasi su pradžia, virsmu. Iš XIX a. Mažosios Lietuvos lietuvininkų papročių: „Endrėjinės vakarą merginos ir vaikinai nueina tylomis į sodą, nusilaužia vyšnios šakelę ir pamerkia vandens stiklinėje šiltame kambaryje. Jeigu ji tarp Kalėdų ir Trijų karalių sužaliuos ir pražydės, tai tais metais prireiks marčios vainiko“. Šį paprotį buvus visoje Lietuvoje paliudija vėlesni ...

> Šv. Silvestras

Lapkričio 26 Bažnyčios istorijoje yra du šventieji Silvestro vardu – popiežius Silvestras I, miręs 335 m., ir vienuolyno abatas Silvestras, gyvenęs maždaug 1177-1267 m. Pirmojo liturginė diena yra lapkričio (XI. 26), o antrojo – gruodžio mėnesį, Naujųjų metų išvakarėse (XII. 31). Iš turimos liaudies tikėjimų medžiagos sunku spręsti, kuriose šalies vietose kuris šių šventųjų labiau gerbtas. Šiaip ar taip, jie abu buvo tapę Lietuvos merginų tekybos vilčių išpildytojais: tų dienų liaudies tikėjimai, kiek mums šiandien žinoma, siejasi su vedybinės laimės būrimais. Daugiausia šių tikėjimų yra užrašyta Klaipėdos krašte ir Suvalkijoje, mažiau – Rytų Lietuvoje. Švenčioniškės merginos šv. Silvestro dienos išvakarėse, išbėgusios kieman, apkabindavo kiek pajėgia daugiau tvoros statinių ir skaičiuodavo – pora ar liekas. Jei pora, – greitai ištekės, jei vienas atliko, teks dar bent metus piršlių palūkėti. Suvalkietės šv. Silvestro dienos vakare į vandens sklidiną dubenį įmesdavusios porą angliukų, pirštu juos pasukinėdavusios, žiūrėdavo, ar jie suplauks draugėn. Jei suplaukė, gal Dievas duos dar šią žiemą ištekėti. Kai kurie žemaičių būrimai reikalavo didesnės rizikos, net nugalėti baimę. Pavyzdžiui, šv. Silvestro dienos vidurnaktį reikėjo vienai nuėjus į jaują (kaip žinome, jaujos visada stovi atokiau nuo kitų trobesių, jos žmonių laikomos velnių ir kitokių dvasių buveine), pasilypėti ant duobos (šildomoji patalpa jaujoje), ...

> Šv. Kotryna, Senbernių diena

Lapkričio 25 Šv. Kotryna – IV a. kankinė. Legenda pasakoja, kad mergina, būdama aštuoniolikmetė, buvo labai graži ir išsilavinusi. Įnirtingo krikščionių persekiojimo 305-312 m. laikotarpiu ji už tikėjimą buvusi žiauriai nužudyta: įsukta į tekinį, paskui nukirsdinta. Angelai nunešę jos kūną į Sinajaus kalną, kur vėlesniais laikais buvęs pastatytas garsus moterų vienuolynas. Sakoma, kad prieš mirtį ji dalyvavusi dispute su 50-čia mokslininkų ir juos nurungusi. Už tai Europoje, kur šv. Kotrynos kultas prasidėjo nuo Kryžiaus karų, ji laikyta mokslininkų globėja. Ikonografijoje šventoji vaizduojama su tekiniu ir kalaviju – jos kankinimo simboliais ar su knyga ir palmės šakele rankose, kaip moksliškumo ir nekaltumo ženklu. Maždaug šiuo metu yra rudeninio avių kirpimo metas. Tada esanti daug geresnė vilna, negu reta vasarinė ar šieno pakratų prisivėlusi žieminė. XIX a. Žemaitijoje tikėta, kad šv. Kotryna padedanti, jei to prašoma, vyrams gauti gerą žmoną. Teigta, kad nevedusieji šito melsdavę šv. Kotrynos dienos išvakarėse. Suvalkijoje, matyt, ta dingstimi vyrai pasninkaudavę, nes Marijampolės apylinkėse užrašytas toks posakis: „Per šv. Kotryną pasninkauja vyrai, o per šv. Ambraziejų (12.07) – merginos. Tada išpasninkavę pažiūri į veidrodį ir pamato savąjį“. Liaudyje ši diena dar laikoma Senbernių diena. Kotryna, sprendžiant iš Lietuvos dvarų XVI-XIX a. inventorių, buvo vienas populiariausių moterų vardų. Už senbernius. Geras jiems ...

> Šv. Martynas, paskutinė rudens šventė

Lapkričio 11 Šventasis Martynas – IV a. Italijoje gyvenęs vyskupas, pasižymėjęs gailestingumo darbais, ypač neturtėlių šalpa. Paveiksluose vaizduojama, kad jis, dar būdamas kareiviu, nusivilkęs atiduoda elgetai savo apsiaustą. Nuo XVI a. protestantiškuose kraštuose vietoje šio šventojo imta minėti Bažnyčios reformatoriaus Martyno Liuterio asmenį. Feodalinėje Lietuvoje, kaip ir kituose Europos kraštuose, ši diena buvo galutinis įvairių mokesčių sumokėjimo terminas. Pavyzdžiui, XVI a. karčemininkai per šv. Martyną turėdavo sumokėti feodalinių valdų administracijai karčemos laikymo mokestį. XVII a. palivarkai būdavo išnuomojami nuo šv. Martyno iki kitų metų tos pačios dienos. Dar XX a. Klaipėdos krašte per šv. Martyną baigdavosi bernų ir mergų, t. y. žemės ūkio samdinių samdos laikas. Šią dieną su samdiniais būdavo atsiskaitoma ir kitur, pavyzdžiui, Austrijoje, kur tą dieną baigdavosi ir gyvulių ganymas ganyklose. Vokietijoje šią dieną prasidėdavo gyvulių skerdimas, trukdavęs visą mėnesį. Matyt, kad šiuo laikotarpiu gyvuliai buvo skerdžiami ir kitur, nes, pavyzdžiui, Suomijoje yra paprotys šv. Martyno dieną kepti riebius kraujinius kruopų vėdarus. Lietuvoje tokie vėdarai būdavo kepami irgi tik skerstuvių progomis. Žemaitijoje per šv. Martyną kiekvienuose namuose valgydavo keptą žąsį ir iš jos krūtinkaulio burdavo. Jeigu kaulas iš pradžių persišviečia grynas, baltas, o į galą nešvarus, tai žiemos pradžia bus šalta, o pabaiga nešalta ir atvirkščiai, ...

> Mirusiųjų atminimo diena, Vėlinės, Ilgės

Lapkričio 2 Vėlinės – visų mirusiųjų pagerbimo šventė. Gyvieji aplanko mirusiuosius kapuose, uždega žvakutes, manoma, kad mirusieji taip pat ateina pas gyvuosius. Vėlines lietuviai šventė nuo senovės. Tai dar pagoniška šventė. Buvo tikima, kad mirštant žmogui nuo kūno atsiskiria vėlė, kuri vėliau bendrauja su gyvaisiais, juos nuolat lanko. Lietuvių liaudies dainose sakoma, kad miręs žmogus atsisėdąs į „vėlių suolelį“, kad motinos mylimas sūnus tampąs „vėlių ženteliu“, o dukrelė – „vėlių martele“, kad jie išeiną pro „vėlių vartelius“. Tikėta, jog vėlės lankosi savo gyventose vietose, o mėgstamiausias lankymosi metas – gūdus ruduo. Neveltui ir lapkričio mėnesį žmonės senovėje vadino vėlių mėnesiu. Seni žmonės pasakoja, kad anksčiau nebuvę papročio per Vėlines degti kapinėse žvakučių, kaip šiais laikais. Anksčiau vėlėms būdavo keliamos puotos. Dar XIX a. kai kuriuose Lietuvos regionuose ir kituose Europos kraštuose buvo paprotys ruošti kapinėse ar namuose vaišes, kviesti į jas savo mirusiuosius. Pavakarieniavus pačiose kapinėse, jose būdavo paliekama maisto vėlėms. Kartais kapai būdavo palaistomi medumi ir vynu. Vėliau ypatinga reikšmė priskirta ugniai. Manyta, kad ugnis pritraukia vėles, tad joms degamos žvakės. Degindami žvakes gyvieji susitaiko su mirusiaisiais. Dzūkės seniau šią dieną šeimai patiekdavo nekasdieniškų valgių – grikinio saldienio ir šaltanosių. Saldieniui vandeniu užmaišytus grikinius miltus porą dienų paraugindavo, paskui ...

> Simajudas, Vėlių paminėklai

Spalio 28 Spalio 28-oji – pirma iš tokių vėlių svečiavimosi švenčių. Kitos dvi – Visų šventųjų diena (11.01) ir Vėlinės (11.02). Neveltui kažkada spalio ir lapkričio mėnesius lietuviai netgi vadino „vėliniu“, ir „vėlių“ mėnesiais. Šią dieną nuo seno lietuviai rengdavo didžiausią turgų. Tai rudens derliaus nuėmimo pabaigtuvės. Buvo tikima, kad šią dieną reikia pakurti pirtį ir palikti ją nakčiai, nes tuomet joje maudosi vėlės. Lietuviai pagonys tikėjo, kad mirusiųjų vėlės lankosi savo gyventose vietose, o dažniausias jų lankymosi metas – vėlyvas ruduo. Atėjus krikščionybei, Vėlių minėjimo šventė sutapatinta su šv. Simono ir Šv. Judo varduvėmis, dar kitaip vadinamu Simajudu. Simonas, vadinamas uoliuoju, ir Judas-Tadas (nepainioti su Judu Iskarijotu išdavikas!) buvo Jėzaus Kristaus apaštalai. Linksmai pasitinkame svečius.

> Dagos diena, Šv. Mykolas

Rugsėjo 29 Iki šios dienos nuo seno lietuviai baigdavo bulviakasį ir žemės ūkio darbus. Žodis „daga“ kilęs iš „dygti“, jis reiškia daigus, t.y., sudygusius grūdus, o kartu ir jų derlių. Senovėje ši diena buvo duoklių kunigaikščiams metas, mat pabaigus žemės darbus, valstiečiai turėjo atskaičiuoti dalį savo derliaus kunigaikščiui. Pagal šią dieną lietuviai spėdavo tolimesnius orus: jei pučia vakarinis vėjas – lauk permainingos žiemos (tai šlapdriba, tai sniegas). Jei ši diena giedra ir pučia pietų vėjas – žiema ir pavasaris bus šalti, daug snigs. Jei šią dieną pamatysi ant žolių voratinklį apvaliu viduriu – blogas ženklas, kitais metais gali nesisekti. O jei dar tame voratinklyje musė – metai bus prasti. Jei voratinklis tuščias – žmonės sirgs. Tačiau jei voratinklyje kirminas – metai bus geri. Lietuvoje įvedus krikščionybę, ši diena sutapatinta su trijų arkangelų – Gabrieliaus, Rapolo ir Mykolo švente. Tai nemirtingi asmenys, tarpininkai tarp Dievo ir žmonių. Gabrielius (vardo reikšmė: „Dievas yra galingas“) – pasiuntinys, pranešęs Marijai, kad ji pagimdys išganytoją. Jis kovoja prieš godumą, gobšumą. Rapolas („Dievas gydo“) – gydytojų, keleivių, šeimų ir kunigų globėjas. Jis kovoja prieš paleistuvystę. Mykolas („Panašus į Dievą“) kovoja su šėtonu, padeda nugalėti pagundas, sergsti mirusiuosius. Jis laikomas angelų karvedžiu. Apreiškime Jonui rašoma, kad ...

> Rudens lygė (lygiadienis)

Rugsėjo 22 Lygiadienis – metas, kai diena susilygina su naktimi. Rudens lygiadienis yra astronominio rudens pradžia. Nuo šios dienos nakties trukmė jau tampa ilgesnė už dienos trukmę ir toliau ilgėja. Tai diena, priešinga pavasario lygiadieniui (kovo 20 d.), po kurio naktis tampa trumpesnė už dieną ir toliau trumpėja iki Joninių (kai naktis trumpiausia). Kaip ir kiekvienas ryškus gamtos pokytis, taip ir ši diena Lietuvoje buvo nuo seno laikoma švente. Šią dieną būdavo džiaugiamasi derliumi, dėkojama dievui Žemininkui ir jam aukojami gyvuliai. Buvo atvedama po gyvulių porą: veršiuką ir telyčią, aviną ir avį, ožį ir ožką, paršą ir kiaulę, gaidį ir vištą, žąsiną ir žąsį. Jie visi buvo papjaunami ir, aukojant dievui Žemininkui, kalbama malda: „Tau, o Žemininke, mūsų dieve, aukojame ir dėkojame, kad mus pereitais metais sveikus ir visko pertekusius užlaikei, javų ir viso gero davei, nuo ugnies, nuo geležies, maro ir visų mūsų priešų apsaugojai.“ Po to, išvirus ir iškepus papjautų gyvulių ir paukščių mėsą, buvo sėdama už stalo. Kiekvieno valgio gabaliuką šeimos vyriausiasis pirmiausia numesdavo po stalu, po suolais, ant krosnies ir į kiekvieną kampą, sakydamas: „Tau, o Žemininke, mūsų dieve! Teikis priimti mūsų auką ir maloningai valgyti mūsų valgius.“ XVI a. dokumentuose aptinkama žinių, kad Lietuvoje derliaus ...

> Šv. Matas, Alutinis

Rugsėjo 21 Mūsų protėviai šiuo metu gamindavo pirmąjį alų iš miežių derliaus, todėl ši diena vadinama Alutinio švente. Alumi buvo vaišinami kaimynai ir giminės. Be to, jis buvo aukojamas ir dievams – juo aplaistomi (tarsi pašventinami) pirkios langai, durys. Alus buvo daromas ypatingas, vadinamas „trejų devynerių“. T.y., buvo imamos 9 saujos javų ir kiekviena sauja dar padalijama į tris dalis. Tuomet viskas atskirai iškuliama ir sumaišoma su miežiais. Kiekvienas šventės svečias buvo vaišinamas 9 kaušeliais tokio alaus. Senovėje alus buvo geriamas iš gyvulių ragų, ant kurių buvo išskutinėti elniai, paukščiai, žalčiai. Alus laikytas stebuklingu gėrimu, sugebančiu prakalbinti ir tylenius. Ši alaus šventė būdavo švenčiama rugsėjo pabaigoje, būtent tada, kai nuimamas derlius, oras pradeda šalti. Sakoma, kad nuo šios dienos jau nebegalima maudytis ežeruose ar upėse, gaudyti vėžių. Jau reikia padėti vasarines šiaudines skrybėles į šalį, susirasti žieminį galvos apdangalą. Į Lietuvą atėjus krikščionybei, ši diena sutapatinta su Šv. Mato varduvėmis. Šv. Matas buvo apaštalas ir evangelistas, rašęs Naująjį testamentą. Prieš Kristaus pašaukimą Matas dirbo muitininku - mokesčių surinkėju, todėl jo gebėjimas mesti pelningą darbą ir atsisakyti turtų, visus labai nustebino. Alus - stebuklingas gėrimas, todėl jį šiandien ir geriam.

> Šv. Baltramiejus, Gandrų išskridimo diena

Rugpjūčio 24 Šią dieną lietuviai nuo seno išlydėdavo gandrus, išskrendančius žiemoti į šiltuosius kraštus. Gandras skirtingose lietuvių tarmėse dar vadinamas garniu, gužu, gužučiu, didučiu, busilu (slaviškas skolinys), starkumi. Gandrai po žiemos parskridę praneša apie pavasarį, o vasaros pabaigoje – apie artėjantį rudenį. Šeimininkės išskrendantiems gandrams tarsi padovanodavo pavakarius. Kadangi nuo šio laiko dienos pradeda trumpėti, pavakarių žmonės nebevalgydavo. Apytikriai šiuo metu kaimuose buvo kerpamos avys. Piemenys jau nebeganydavo gyvulių, jie vaikštinėjo laisvi, nes nebebuvo ko sutrypti - visas derlius nuimtas. Šią dieną merginos burdavo savo ateitį, iškasdamos duobutę nupjautuose laukuose. Buvo tikima, kad jei po dienos duobutėje voras tinklą nuaus – mergina ištekės už turtuolio, o jei skruzdėlytė duobutėje ropinės – už vargšo. Į Lietuvą atėjus krikščionybei, ši šventė sutapatinta su Baltramiejaus varduvėmis. Šv. Baltramiejus gyveno I a. jis buvo vienas iš dvylikos apaštalų. Kaip ir kiti apaštalai, jis krikštydavo žmones, atversdavo į krikščionišką tikėjimą. Manoma, kad jis atvertė į krikščionybę karalių Polimijų, o už tai karaliaus brolis Astiagas gyvam Baltramiejui nulupo odą, o paskui jį paskandino. Šv. Baltramiejus laikomas amatininkų ir kailiadirbių globėju. Jis vaizduojamas su peiliu rankoje, persimetęs per petį savo paties odą. Liaudyje buvo paplitę oro spėjimai: Jei per šv. Baltramiejų lyja, šlapias bus ir ruduo. Jei šią ...