Archyvai

> Perkūno, Šv. Elijaus debesų valdytojo diena

Liepos 20 Nuo senų laikų Lietuvoje liepos 20 d. buvo švenčiama dievo Perkūno šventė, kuri krikščionybės laikais buvo sutapatinta su šv. Elijo švente. Šią dieną žmonės aukojo Perkūnui jaučius, žirgus. Buvo manoma, kad dievas Perkūnas savo valią ir galią apreiškia griausdamas. Žmonės melsdavosi Perkūnui, kad būtų geras oras dirbant rugiapjūtės darbus, vykstant į kelionę; kad Perkūnas saugotų augaliją ir gyvulius. Kad Perkūnas nenutrenktų, namus žmonės apkaišydavo eglės ir žilvičio šakomis. Deginant šias šakeles buvo tarsi smilkomi debesys. Per audrą žmonės prašydavo Perkūno apsaugoti nuo nelaimės, degindavo vaškines žvakes. Buvo manoma, kad jei Perkūnas nutrenkia žmogų, tas žmogus bus paimtas pas dievus, taigi tokia mirtis buvo aukštinama. Įvedus krikščionybę, Perkūno šventė sutapatinta su Šv. Elijaus varduvėmis. Biblijoje rašoma apie pranašą Eliją, kuris kovojo prieš stabmeldystę ir už tai buvo persekiojamas. Nusivylęs ir pavargęs nuo persekiojimų jis ėmė maldauti Dievo, kad šis pasiimtų jį pas save, t.y., nužudytų. Tačiau Dievas nuvedė jį ant Sinajaus kalno (to paties, kur Mozei buvo perduota 10 Dievo įsakymų) ir parodė savo galią: stiprų vėją, žemės drebėjimą, ugnį. Čia pranašas dar stipriau įtikėjo Dievą, esantį ne tik galinguose gamtos reiškiniuose, bet ir visiškoje tyloje. Šis išgyvenimas suteikė pranašui daugiau jėgų tęsti savo misiją. Remiantis šia istorija, ...

> Škaplierinė, prapjovos

Liepos 16 Ši diena nuo seno laikyta rugiapjūtės pradžia. Būdavo apeinami rugiai. Šeimininkas nupjaudavo pirmą sruogą rugių ir atnešdavo šeimai pasivaišinti. Žemės deivei Žemynai buvo aukojama duonos – duona apkasama aplink rugių lauką. Nupjovus ir pastačius pirmą rugių pėdą, pjovėjai nusilenkdavo saulei, dainuodavo pjūties dainas. Pirmoji rugių pėda vadinta „šeimininku“. Tikėta, kad ji saugo nuo bėdų. Kelios pirmosios varpos iš jos buvo sudeginamos ant aukuro, aukojant likimo deivei Laimai ir deivei Žemynai. Lietuvoje įvedus krikščionybę, šią dieną pradėta šlovinti šv. Mergelė Marija. Liaudyje paplito tikėjimas, kad būtent šią dieną Mergelė Marija išvaduoja sielas iš skaistyklos. Škaplierinės prietarai: Šią dieną nereikėtų dirbti, kad vėjai namų stogų neplėštų, rugių neišguldytų. Pabarstyti grūdų troboje, kad varnos stogų nedraskytų. Šiandien nedirbame. Švenčiam!

> 7 broliai miegantys

Liepos 10 Liepos 10-os rytą danguje trumpam pasirodo Sietynas, sudarytas iš septynių žvaigždžių. Jos, greičiausiai, ir vadinamos tais broliais, pranašaujančiais lietų arba sausrą. 7 broliai miegantys liaudyje siejami su lietingu vasaros periodu. Mūsų protėviai tikėjo, kad, jei šią dieną be perstojo lyja, tai lietus lis ir dar septynias dienas, o gal ir septynias savaites, vadinamas septyniais broliais miegančiais ar „myžniais“. Jei šią dieną iš viso nelyja, irgi nėra gerai, gresia sausra. Manyta, kad tokiu atveju derlius bus mažas. Krikščionybės istorijoje užfiksuotas įvykis, kai apie 161-180 m. septyni broliai ir jų motina buvo nukankinti už Kristaus tikėjimo išpažinimą. Taigi krikščionys 7 brolius miegančius sieja su šiuo faktu. Patikrinkime senolių išmintį.

> Šv. Petras ir Povilas

Birželio 29 Šv. Petras ir Povilas – Jėzaus pasekėjai, tą pačią dieną pasmerkti mirti. Šv. Petras (prieš Jėzaus krikštą Simonas) ir jo brolis Andriejus (irgi apaštalas) buvo žvejai. Jėzus, pamatęs juos bežvejojančius pakvietė būti „žmonių žvejais“. Simoną Jėzus pavadino Petru (graikiškai „uola“) ir paskyrė jį apaštalų vyresniuoju. Vėliau Petras tapo Romos vyskupu. Po Jėzaus mirties skleidė krikščionybę Jeruzalėje, Antiochijoje ir Romoje. Nerono įsakymu už tokią veiklą nukryžiuotas žemyn galva 67 metais. Šv. Petras vaizduojamas pagyvenęs, su barzda, laikantis du raktus nuo rojaus vartų vienoje rankoje ir knygą - evangeliją kitoje. Šv. Povilas nepažinojo Kristaus, bet įtikėjo po jo mirties. Rašė pamokslus ir dalį Naujojo testamento (laiškus bendruomenėms). Manoma, kad jis buvo nužudytas kartu su Šv. Petru tą pačią dieną Romoje. Kai kur nužudymo data fiksuojama – birželio 29 d. Šv. Povilas (lotyniškas vardas Paulius „mažylis“) vaizduojamas liesas, smulkus. Vienoje rankoje jis laiko knygą, kitoje – kalaviją, kuriuo buvo nužudytas. Nuo birželio 29-osios pradeda trumpėti dienos. Šiuo metu kaimuose prasideda didžiosios šienapjūtės. Nustoja kukuoti gegutė. Manoma, kad jei gugutė po Petrinių kukuos dar kelias savaites, bus ilgas ruduo, žiema bus vėlyva. Petrinės lietuvių liaudyje buvo švenčiamos panašiai kaip ir Joninės. Jaunimas nemiegodavo ištisą naktį. Ypatingos linksmybės vykdavo paupiuose. Ten vaikinai rodydavo savo jėgą – ...

> Joninės (Rasos)

Birželio 24 Kasmet apie birželio 22 – 24 d. Lietuvoje būna ilgiausia diena ir trumpiausia naktis. Trumpiausia naktis nuo seno sureikšminta, sumistifikuota. Manyta, kad ji stebuklinga. Lietuviai šią naktį švęsdavo Rasų šventę. Vėliau, į Lietuvą atėjus krikščionybei, šventė sutapatinta su Šv. Jono varduvėmis. Birželio 24 d. išvakarėse moterys nuo seno rinkdavo įvairiausias gydančias žoleles, nes tikėta, kad šios dienos vakarą surinktos žolelės įgyja ypatingų gydymo galių. Vėliau iš žolelių verdama arbata, jomis apkaišomos palubės, įmetama į tvartus, kad gyvuliai būtų sveiki. Šis moterų veiksmas vadintas kupoliavimu. Netekėjusios merginos šį vakarą apsivilkdavo baltais lino drabužiais ir dainuodamos eidavo į pievas pinti vainikų. Vainiką jos pindavo iš devynių arba dvylikos skirtingų žydinčių žolynų. Nusipintais vainikais merginos pasipuošdavo galvas, o vėliau iš jų spėdavo ateitį. Manyta, kad šią naktį stebuklinga ir rasa. Jos surinkus reikia duoti karvėms, kad būtų pieningos, pabarstyti į daržus, kad būtų derlingi, kad neželtų piktžolės. Buvo tikima, kad ūkininkas sulauks gero derliaus, jei šią naktį apibėgs savo laukus ir nuogas pasivolios rasoje. Šią naktį buvo garbinama saulė. Jai dėkojama už šilumą, šviesą, prašoma jos kuo daugiau šviesti. Naktį ant aukštos kalvos buvo sukuriamas didelis laužas. Buvo manoma, kad kuo toliau apšvies laukus, tuo didesnis bus rudenį derlius. Kaip rasti paparčio žiedą? Visiems gerai ...

> Šv. Antanas, Šienapjūtė

Birželio 13 Šią dieną nuo senovės kaimuose prasidėdavo šienapjūtė. Buvo tikėta, kad nupjauta žolė gerai atželia, jeigu ji pjaunama per jauną mėnulį. Juokauta, kad jei žolę šienausi sode visai prie pat obels, antaniniai obuoliai išaugs kamuolio didumo. Šią dieną moterys neverpdavo linų, nes manyta, kad tokiu atveju juos užpuls kenkėjai. Jei šią dieną pastebimas gandras pievoje varliaujantis, kita diena bus saulėta, giedra. Nuo šios dienos kaimuose tradiciškai prasidėdavo jaunimo naktigonės. Jaunimas pernakt vakarodavo, dainuodavo aplink laužus. Kepdavo lašinius, žuvį, gaudydavo ir virdavo vėžius. Naktį laukuose būdavo palikti arkliai. Jei patekėjęs mėnuo apšviesdavo kaštonės kumelės kaktą, tai buvo laikoma geru ženklu, kad kaimenėje bus daug kumeliukų. Į Lietuvą atėjus krikščionybei, šienapjūtės šventė sutapatinta su Antano varduvėmis. Šv. Antanas Paduvietis (1190-1232) gimė Lisabonoje, Portugalijoje, turtingoje ir kilmingoje šeimoje. Būdamas 16 metų įstojo į Šv. Augustino vienuolių ordiną, vėliau perėjo į pranciškonus. Vėliau keliaudamas po šalis garsino Evangeliją. Antanas mirė būdamas 35 metų, 1231 m. birželio 13 d. Po metų popiežius Grigalius II paskelbė jį šventuoju. Pasakojama, kad vieną kartą Antanas nusivedė netikinčiuosius prie jūros ir ten pradėjo sakyti pamokslą žuvims. Žuvys buvo iškėlę galvas iš vandens galvas ir atrodė tarsi jo klausytųsi. Šv. Antanas vadinamas miesto, moterų, sužadėtinių globėju, jo pagalbos šaukiamasi ką nors ...

> Šv. Izidorius, Sėjos pabaiga

Gegužės 15 Gegužės 15-oji pagal papročius minima kaip sėjoas pabaiga, Švento Izidoriaus šventė. Šią dieną nuo senovės lietuviai pabaigdavo sėjos darbus, o lauko pakraščiuose ant kuolo pamaudavo raguočio kaukolę. Tikėta, kad taip laukai bus apsaugoti nuo nemalonių. Į Lietuvą atėjus krikščionybei, ši diena paskelbta Izidoriaus varduvėmis. Šv. Izidorius laikomas artojų globėju. Tikėta, kad jis padeda dirbti laukų darbus. Izidorius skulptūrose būdavo vaizduojamas su šiaudine skrybėle ant galvos, drobiniais marškiniais ir su sėtuve rankose. Kartais jis vaizduotas ariantis dviem arkliais ir iš paskos lydimas angelo. Švenčiam, kaip švęsdavo senoliai po sėjos.

> Meilės diena, deivės Mildos šventė

Gegužės 13 Kai visi vasario 14-ąją švenčia meilės ir už jos slypinčių malonumų dieną bei keikia niūrias lietuvių šventes, niekas nesusimąsto, kad ir lietuviai turi gražią savo meilės šventę ir savo dievaitę Mildą. Tai deivė, kurią turėjo kiekviena iškili senovės tauta: graikai – Afroditę, romėnai – Venerą, lietuviai – Mildą. Pamiršę speiguotą vasarį, puikiai galime švęsti meilės, piršlybų ir giminės tęstinumo dievaitės Mildos šventę. Ji švęstina žieduotą ir saulėtą gegužės 13-ąją dieną. Spėjama, jog Mildos šventykla Vilniuje buvusi ant dabartinio Trijų kryžių kalno, o Kaune stovėjusios dvi Mildos šventyklos. Viena – dabartiniame Aleksote, anuometiniame Svibirgale, pagal tekėjusį Svibirgalos upelį. Kita – alke, Neries ir Nemuno santakoje. Pasak mitologų, Mildos garbintojus ir žiniuonis, žolelėmis ar užkalbėjimais gydžiusius meilės negalias, žmonės vadino mildauninkais. Beje, šį žodį kaimuose dar prieš dešimtmetį būdavo galima išgirsti gyvą, iš senolių lūpų. Mildauninkais vadinti ir tie, kurie mokėjo apmalšinti arba sužadinti meilės aistras ar sopulius. Nereikia pasiduoti susiformavusiam stereotipui, kad lietuviai – santūri ir drovi tauta. Kiek erotizmo yra lietuvių liaudies dainose! Štai įprastas vaizdinys – atjojo bernelis pas mergelę ir sutrypė rūtų darželį. Ką gi tai galėtų reikšti, jei rūtas laikome nekaltybės simboliu? Beje, lietuviai turėjo ir seksualinius santykius globojantį dievą gana intriguojančiu vardu – Pizius. ...

> Šv. Stanislovas, Cibulinis

Gegužės 8 Gagužės 8 diena minimas Šv. Stanislovas, Cibulinis. Šią dieną senoliai laikė tinkamiausia diena sodinti svogūnus ir sėti žirnius. Kad svogūnai būtų geri, juos sodindavo tuomet, kai danguje kartu nebūna saulės ir mėnulio – t.y., arba anksti ryte, kai dar saulė nepatekėjusi arba vėlai vakare, kai dar nespėja pasirodyti mėnulis. Šią dieną bičių augintojai spėdavo, koks šiemet bus medus. Jei diena giedra, saulėta – bus daug medaus, jei apsiniaukusi – mažai. Į Lietuvą atėjus krikščionybei ši diena sutapatinta su Šv. Stanislovo varduvėmis. Šv. Stanislovas Kostka (1550-1568) gimė lenkų didikų šeimoje. Kai Stanislovui sukako 14 metų, jis pradėjo lankyti Vienoje atidarytą jėzuitų kolegiją. 1565 m. gruodį Stanislovas stipriai susirgo ir prašė jam pakviesti kunigą, tačiau kunigo jam nepakvietė. Stanislovas daug meldėsi. Tuomet jam pasirodė šv. Barbora ir švč. mergelė Marija su Kūdikėliu ant rankų. Stanislovas pasveiko. Tačiau būdamas 18-os vėl susirgo ir mirė per Šv. Mergelės Marijos dangun ėmimo šventę. Kad geri būtų svogūnai ir morkos!

> Gegutės diena

Gegužės 1 Mūsų protėviai švęsdavo gegutės dieną – dažniausiai pirmąją gegužės savaitę, tądien, kai pirmąsyk išgirsdavo gegutę kukuojant. Gegužės mėnesio pavadinimas kilo iš šį mėnesį ar kiek anksčiau užkukuojančios paukštės pavadinimo. Tiesa, dabar dažniau vartojamas kitas šios paukštės pavadinimas – ne gegužė, o gegutė. Ši šventė yra kilusi iš pagonių deivės Laimos garbinimo šventės. Mat mūsų protėviai tikėjo, kad deivė Laima pasirodo gegutės pavidalu. Būtent jai ir buvo skirtas minėtas apeiginis garbinimo šokis. Laima – gimimo sergėtoja, gyvenimo sėkmės lėmėja. Ji globodavusi gimdyves ir naujagimius. Gimus naujagimiui, Laima nulemia jo likimą, o po to prižiūri, kad lemtis nesikeistų. Laimos išpranašauta lemtis galiausiai vis tiek išsipildo. Iš tiesų gegutė ne tik lemdavusi gimimą, bet ir mirtį. Buvo manoma, kad, jei nelemta mirti, tai net žudydamasis nenusižudysi. Neveltui gegutė pradėta drožti laikrodžiuose. Kukuodama valandas ji tarsi kukuoja amžių. Tarp jaunimo buvo paplitęs apeiginis šokis „Gegužė“. Viena mergina (išrinkta gražiausia iš visų) vaizduodavo gegutę. Ji sėdėdavo ant krėslo – gegutės sosto – užrištomis akimis, o visi kiti šoko aplink ją rateliu. Aplink šokantys vaikinai praeidami pro „gegutę“ dainuodavo: „Karaliūne gegele, kukū, aš tavo brolelis, kukū“. Įsiklausydama į balsus „gegutė“ turėjo išsirinkti tris labiausiai patinkančius vaikinus. Tuomet jai būdavo atrišamos akys ir ji visą vakarą šokdavo ...