Archyvai

> Jorė, Jurginės, Ganiklio diena

Balandžio 23 Nuo seno, balandžio 23 dieną, buvo švenčiama gyvulių globėjo Ganiklio ir žalumos dievo Jorio garbinimo šventė. Jorėti – reiškia augti, plisti, žaliuoti ir t. t. Sakoma „pažaliavo kaip jorė“, „medis žalias it jorė“ (Lietuvių kalbos žodynas). Į Lietuvą atėjus krikščionybei, šios šventės sutapatintos su Jurginėmis, šv. Jurgio vardo diena. Šv. Jurgis lietuvių mene vaizduojamas kaip karys su ietimi ant žirgo, po kurio kanopomis raitosi blogio slibinas. Tai krikščionybės nešėjas, gynėjas, gyvulėlių globėjas. Neveltui vardas Jurgis (rusiškai Georgas, angliškai Džordžas), kilęs iš žydų kalbos ir reiškia „žemdirbys“. Jo šventė – pavasarį, kai atgimsta žemdirbystė. Jorė arba Joris – tai pavasario Perkūnas, žadinantis gyvybės jėgas. Jis yra raitelis, panašus į mūsų Vytį ir šv. Jurgį. Jorė valdo žemės raktus, prikelia augmeniją, pabudina žemę, siunčia lietų. Jorė globoja žirgus, gyvulius, žvėrelius. Kaimo žmonės per Jorę išgena gyvulius į ganyklą ir išjoja arklius naktigonėn; su tuo susiję įvairūs apsisaugojimo nuo burtininkų, raganų ir vilkų ritualai, iš kurių bene svarbiausias esti gaidžio aukojimas. Šį rytą niekam nevalia eiti iš trobos lauk, kol šeimininkas neapėjo sodybos. Jis papjaudavęs juodą gaidį, kraują išvarvindavęs prie tvarto durų į arklių ėdžias ant avižų. Vidurius dėdavęs ant akmens sakydamas: „Te, Dievuli, tavo dalį!“ Mėsą virdavę pusryčiams. Arba ūkininkai darydavę alų, ...

> Šv. Agota, Duonos diena

Vasario 5 Vasario 5 d. nuo seno lietuviai garbino ugnies deivę Gabiją ir kasdieninį maistą – duoną. Šią dieną buvo kepama duona, atliekamos aukojimo apeigos Žemynai ir Žemėpačiui. Tikėta, kad apeigose pašventinta duona pagelbsti kilus gaisrui, saugo nuo ligų: nuo blogos akies (nužiūrėtom karvėms grąžina pieną, atkeri nužiūrėtus žmones), padeda gydyti akių ligas, žaizdas, saugo nuo gyvatės įkandimo (reikia neštis kišenėje kai eini į mišką). Kilus gaisrui, duonos būdavo metama į ugnį, tikint, kad ugnis nurims ir nesunaikins namų. Šventinta duonelė būdavo užkišama po trobos rąstais palubėje, įkišama į namo pamatus. Tokios duonos gabaliuką padėdavo ant krosnies, kad ugnis iš namų neišeitų ir neišplistų. Kilus perkūnijai, tokią duoną laikydavo suspaudę rankoje, kad perkūną atbaidytų. Motinos, išleisdamos sūnus į kariuomenę, į drabužius įsiūdavo duonos trupinį, tikėdamos, kad sūnų aplenks kulka. Atėjus krikščionybei senoji lietuvių šventė sutapatinta su Šv. Agotos varduvėmis. Duona šią dieną pradėta šventinti bažnyčiose. Šv.Agota gimė Sicilijoje, Katanijoje, III a. viduryje. Jai piršosi Katanijos miesto prefektas, tačiau ji nenorėjo tekėti, nusprendė būti tyra ir tarnauti Dievui. Tais laikais krikščionybė dar nebuvo pripažinta, krikščionys buvo persekiojami. Kadangi Agota nepakluso turčio norams, buvo atiduota į viešnamį. Vėliau pakartojus pasiūlymą tekėti, Agota vis tiek nesutiko, tuomet ji buvo žiauriai nukankinta, jai nupjovė abi krutis. ...

> Šv. Blažiejus, Linų diena

Vasario 3 Vasario 3 d. lietuviai nuo seno šventino linus. Pašventinti linai buvo dedami ant aukuro, prašant gero derliaus. Linų sruoga buvo sukama ant eglės ar kadugio šakelės. Eglė ir kadagys – nuolat žaliuojantis augalas, todėl jis simbolizavo netrukus (pavasarį) prisikelsiančią gyvybę. Tikėta, kad tokia linų sruoga saugo žmogų nuo nelaimių ir ligų. Sušalus, sruogą vyniodavo ligoniui ant kaklo. Atėjus krikščionybei senoji lietuvių šventė sutapatinta su šv. Blažiejaus varduvėmis. Linai pradėti šventinti bažnyčiose. Sveikiname Linus!

> Grabnyčios, Perkūno diena

Vasario 2 Šią dieną bažnyčiose šventinamos graudulinėmis ar grabnyčiomis vadinamos žvakės, kurios vėliau uždegamos užėjus audrai ir perkūnijai. Tikėta, kad tokios žvakės padės apsisaugoti nuo audrų ir ligų. Nuo seno šią dieną lietuviai meldėsi Perkūnui. Anksčiau su tokiomis žvakėmis dar būdavo ir buriama. Uždegus žvakę žiūrima, kur link krypsta jos liepsna. Jei į trobos vidų – iš tų namų neišeis laimė, o jei durų pusėn – gali būti, kad kas nors iš namiškių greitai mirs. Sakoma, kad per Grabnyčias jau Pakvimpa pavasariu, nubąla beržų tošis, o gaidys gaudo nuo stogo varveklių lašus. Jei diena būna saulėta, manoma, kad pavasaris bus ankstyvas, o vasara - su dažnomis perkūnijomis. Jei dar daug sniego ant stogų, vasarą bus vešlios pievos. Vėjuota Perkūno diena suvėlina pavasarį, dėl to ūkininkams gali pritrūkti pašaro. Laikomes senovės papročių, einame į bažnyčią ir šventiname žvakes.

> Šv. Andriejus, Saulės grįžtuvių laukimo pradžia

Lapkričio 30 Nuo seno šią dieną lietuviai švęsdavo pirmąją žiemos šventę ir pradėdavo laukti Saulės sugrįžtuvių. Ši naktis buvo laikoma ypatinga, pranašiška. Tikėta, kad merginos šią dieną gali susapnuoti savo būsimą vyrą. Į Lietuvą atėjus krikščionybei, ši diena sutapatinta su šv.Andrėjaus varduvėmis, tačiau senoviniai lietuvių burtai šios šventės metu dar ilgai išliko. Andriejus, lietuvių dažniau vadinamas Andriumi, yra vienas populiariausių slavų vyrų vardų. Šis šventasis buvo Jėzaus apaštalas, Simono Petro brolis, pašauktas į mokinių būrį tada, kai taisė paežerėje tinklus žvejybai. Už tai šiedu šventieji laikomi žvejų globėjais. Lietuvių liaudies buityje ši paskutinioji lapkričio diena nuo seno daugiausia susijusi su jaunimo, ypač merginų, vedybinės laimės spėjimais, analogiškais Kūčių-Kalėdų ir Naujųjų metų išvakarių būrimams. Kai kurie jų yra bendri su kitų Europos tautų tikėjimais. Kadangi nuo šv. Andriejaus prasideda prieškalėdinis susilaikymo, arba advento, laikotarpis, tad ir Andriejaus diena tapo lyg slenksčiu į naują metų laikotarpį, o vedybiniai būrimai kaip tik ir siejasi su pradžia, virsmu. Iš XIX a. Mažosios Lietuvos lietuvininkų papročių: „Endrėjinės vakarą merginos ir vaikinai nueina tylomis į sodą, nusilaužia vyšnios šakelę ir pamerkia vandens stiklinėje šiltame kambaryje. Jeigu ji tarp Kalėdų ir Trijų karalių sužaliuos ir pražydės, tai tais metais prireiks marčios vainiko“. Šį paprotį buvus visoje Lietuvoje paliudija vėlesni ...

> Šv. Silvestras

Lapkričio 26 Bažnyčios istorijoje yra du šventieji Silvestro vardu – popiežius Silvestras I, miręs 335 m., ir vienuolyno abatas Silvestras, gyvenęs maždaug 1177-1267 m. Pirmojo liturginė diena yra lapkričio (XI. 26), o antrojo – gruodžio mėnesį, Naujųjų metų išvakarėse (XII. 31). Iš turimos liaudies tikėjimų medžiagos sunku spręsti, kuriose šalies vietose kuris šių šventųjų labiau gerbtas. Šiaip ar taip, jie abu buvo tapę Lietuvos merginų tekybos vilčių išpildytojais: tų dienų liaudies tikėjimai, kiek mums šiandien žinoma, siejasi su vedybinės laimės būrimais. Daugiausia šių tikėjimų yra užrašyta Klaipėdos krašte ir Suvalkijoje, mažiau – Rytų Lietuvoje. Švenčioniškės merginos šv. Silvestro dienos išvakarėse, išbėgusios kieman, apkabindavo kiek pajėgia daugiau tvoros statinių ir skaičiuodavo – pora ar liekas. Jei pora, – greitai ištekės, jei vienas atliko, teks dar bent metus piršlių palūkėti. Suvalkietės šv. Silvestro dienos vakare į vandens sklidiną dubenį įmesdavusios porą angliukų, pirštu juos pasukinėdavusios, žiūrėdavo, ar jie suplauks draugėn. Jei suplaukė, gal Dievas duos dar šią žiemą ištekėti. Kai kurie žemaičių būrimai reikalavo didesnės rizikos, net nugalėti baimę. Pavyzdžiui, šv. Silvestro dienos vidurnaktį reikėjo vienai nuėjus į jaują (kaip žinome, jaujos visada stovi atokiau nuo kitų trobesių, jos žmonių laikomos velnių ir kitokių dvasių buveine), pasilypėti ant duobos (šildomoji patalpa jaujoje), ...

> Šv. Kotryna, Senbernių diena

Lapkričio 25 Šv. Kotryna – IV a. kankinė. Legenda pasakoja, kad mergina, būdama aštuoniolikmetė, buvo labai graži ir išsilavinusi. Įnirtingo krikščionių persekiojimo 305-312 m. laikotarpiu ji už tikėjimą buvusi žiauriai nužudyta: įsukta į tekinį, paskui nukirsdinta. Angelai nunešę jos kūną į Sinajaus kalną, kur vėlesniais laikais buvęs pastatytas garsus moterų vienuolynas. Sakoma, kad prieš mirtį ji dalyvavusi dispute su 50-čia mokslininkų ir juos nurungusi. Už tai Europoje, kur šv. Kotrynos kultas prasidėjo nuo Kryžiaus karų, ji laikyta mokslininkų globėja. Ikonografijoje šventoji vaizduojama su tekiniu ir kalaviju – jos kankinimo simboliais ar su knyga ir palmės šakele rankose, kaip moksliškumo ir nekaltumo ženklu. Maždaug šiuo metu yra rudeninio avių kirpimo metas. Tada esanti daug geresnė vilna, negu reta vasarinė ar šieno pakratų prisivėlusi žieminė. XIX a. Žemaitijoje tikėta, kad šv. Kotryna padedanti, jei to prašoma, vyrams gauti gerą žmoną. Teigta, kad nevedusieji šito melsdavę šv. Kotrynos dienos išvakarėse. Suvalkijoje, matyt, ta dingstimi vyrai pasninkaudavę, nes Marijampolės apylinkėse užrašytas toks posakis: „Per šv. Kotryną pasninkauja vyrai, o per šv. Ambraziejų (12.07) – merginos. Tada išpasninkavę pažiūri į veidrodį ir pamato savąjį“. Liaudyje ši diena dar laikoma Senbernių diena. Kotryna, sprendžiant iš Lietuvos dvarų XVI-XIX a. inventorių, buvo vienas populiariausių moterų vardų. Už senbernius. Geras jiems ...

> Šv. Martynas, paskutinė rudens šventė

Lapkričio 11 Šventasis Martynas – IV a. Italijoje gyvenęs vyskupas, pasižymėjęs gailestingumo darbais, ypač neturtėlių šalpa. Paveiksluose vaizduojama, kad jis, dar būdamas kareiviu, nusivilkęs atiduoda elgetai savo apsiaustą. Nuo XVI a. protestantiškuose kraštuose vietoje šio šventojo imta minėti Bažnyčios reformatoriaus Martyno Liuterio asmenį. Feodalinėje Lietuvoje, kaip ir kituose Europos kraštuose, ši diena buvo galutinis įvairių mokesčių sumokėjimo terminas. Pavyzdžiui, XVI a. karčemininkai per šv. Martyną turėdavo sumokėti feodalinių valdų administracijai karčemos laikymo mokestį. XVII a. palivarkai būdavo išnuomojami nuo šv. Martyno iki kitų metų tos pačios dienos. Dar XX a. Klaipėdos krašte per šv. Martyną baigdavosi bernų ir mergų, t. y. žemės ūkio samdinių samdos laikas. Šią dieną su samdiniais būdavo atsiskaitoma ir kitur, pavyzdžiui, Austrijoje, kur tą dieną baigdavosi ir gyvulių ganymas ganyklose. Vokietijoje šią dieną prasidėdavo gyvulių skerdimas, trukdavęs visą mėnesį. Matyt, kad šiuo laikotarpiu gyvuliai buvo skerdžiami ir kitur, nes, pavyzdžiui, Suomijoje yra paprotys šv. Martyno dieną kepti riebius kraujinius kruopų vėdarus. Lietuvoje tokie vėdarai būdavo kepami irgi tik skerstuvių progomis. Žemaitijoje per šv. Martyną kiekvienuose namuose valgydavo keptą žąsį ir iš jos krūtinkaulio burdavo. Jeigu kaulas iš pradžių persišviečia grynas, baltas, o į galą nešvarus, tai žiemos pradžia bus šalta, o pabaiga nešalta ir atvirkščiai, ...

> Mirusiųjų atminimo diena, Vėlinės, Ilgės

Lapkričio 2 Vėlinės – visų mirusiųjų pagerbimo šventė. Gyvieji aplanko mirusiuosius kapuose, uždega žvakutes, manoma, kad mirusieji taip pat ateina pas gyvuosius. Vėlines lietuviai šventė nuo senovės. Tai dar pagoniška šventė. Buvo tikima, kad mirštant žmogui nuo kūno atsiskiria vėlė, kuri vėliau bendrauja su gyvaisiais, juos nuolat lanko. Lietuvių liaudies dainose sakoma, kad miręs žmogus atsisėdąs į „vėlių suolelį“, kad motinos mylimas sūnus tampąs „vėlių ženteliu“, o dukrelė – „vėlių martele“, kad jie išeiną pro „vėlių vartelius“. Tikėta, jog vėlės lankosi savo gyventose vietose, o mėgstamiausias lankymosi metas – gūdus ruduo. Neveltui ir lapkričio mėnesį žmonės senovėje vadino vėlių mėnesiu. Seni žmonės pasakoja, kad anksčiau nebuvę papročio per Vėlines degti kapinėse žvakučių, kaip šiais laikais. Anksčiau vėlėms būdavo keliamos puotos. Dar XIX a. kai kuriuose Lietuvos regionuose ir kituose Europos kraštuose buvo paprotys ruošti kapinėse ar namuose vaišes, kviesti į jas savo mirusiuosius. Pavakarieniavus pačiose kapinėse, jose būdavo paliekama maisto vėlėms. Kartais kapai būdavo palaistomi medumi ir vynu. Vėliau ypatinga reikšmė priskirta ugniai. Manyta, kad ugnis pritraukia vėles, tad joms degamos žvakės. Degindami žvakes gyvieji susitaiko su mirusiaisiais. Dzūkės seniau šią dieną šeimai patiekdavo nekasdieniškų valgių – grikinio saldienio ir šaltanosių. Saldieniui vandeniu užmaišytus grikinius miltus porą dienų paraugindavo, paskui ...

> Simajudas, Vėlių paminėklai

Spalio 28 Spalio 28-oji – pirma iš tokių vėlių svečiavimosi švenčių. Kitos dvi – Visų šventųjų diena (11.01) ir Vėlinės (11.02). Neveltui kažkada spalio ir lapkričio mėnesius lietuviai netgi vadino „vėliniu“, ir „vėlių“ mėnesiais. Šią dieną nuo seno lietuviai rengdavo didžiausią turgų. Tai rudens derliaus nuėmimo pabaigtuvės. Buvo tikima, kad šią dieną reikia pakurti pirtį ir palikti ją nakčiai, nes tuomet joje maudosi vėlės. Lietuviai pagonys tikėjo, kad mirusiųjų vėlės lankosi savo gyventose vietose, o dažniausias jų lankymosi metas – vėlyvas ruduo. Atėjus krikščionybei, Vėlių minėjimo šventė sutapatinta su šv. Simono ir Šv. Judo varduvėmis, dar kitaip vadinamu Simajudu. Simonas, vadinamas uoliuoju, ir Judas-Tadas (nepainioti su Judu Iskarijotu išdavikas!) buvo Jėzaus Kristaus apaštalai. Linksmai pasitinkame svečius.