Archyvai

> Šv. Izidorius, Sėjos pabaiga

Gegužės 15 Gegužės 15-oji pagal papročius minima kaip sėjoas pabaiga, Švento Izidoriaus šventė. Šią dieną nuo senovės lietuviai pabaigdavo sėjos darbus, o lauko pakraščiuose ant kuolo pamaudavo raguočio kaukolę. Tikėta, kad taip laukai bus apsaugoti nuo nemalonių. Į Lietuvą atėjus krikščionybei, ši diena paskelbta Izidoriaus varduvėmis. Šv. Izidorius laikomas artojų globėju. Tikėta, kad jis padeda dirbti laukų darbus. Izidorius skulptūrose būdavo vaizduojamas su šiaudine skrybėle ant galvos, drobiniais marškiniais ir su sėtuve rankose. Kartais jis vaizduotas ariantis dviem arkliais ir iš paskos lydimas angelo. Švenčiam, kaip švęsdavo senoliai po sėjos.

> Meilės diena, deivės Mildos šventė

Gegužės 13 Kai visi vasario 14-ąją švenčia meilės ir už jos slypinčių malonumų dieną bei keikia niūrias lietuvių šventes, niekas nesusimąsto, kad ir lietuviai turi gražią savo meilės šventę ir savo dievaitę Mildą. Tai deivė, kurią turėjo kiekviena iškili senovės tauta: graikai – Afroditę, romėnai – Venerą, lietuviai – Mildą. Pamiršę speiguotą vasarį, puikiai galime švęsti meilės, piršlybų ir giminės tęstinumo dievaitės Mildos šventę. Ji švęstina žieduotą ir saulėtą gegužės 13-ąją dieną. Spėjama, jog Mildos šventykla Vilniuje buvusi ant dabartinio Trijų kryžių kalno, o Kaune stovėjusios dvi Mildos šventyklos. Viena – dabartiniame Aleksote, anuometiniame Svibirgale, pagal tekėjusį Svibirgalos upelį. Kita – alke, Neries ir Nemuno santakoje. Pasak mitologų, Mildos garbintojus ir žiniuonis, žolelėmis ar užkalbėjimais gydžiusius meilės negalias, žmonės vadino mildauninkais. Beje, šį žodį kaimuose dar prieš dešimtmetį būdavo galima išgirsti gyvą, iš senolių lūpų. Mildauninkais vadinti ir tie, kurie mokėjo apmalšinti arba sužadinti meilės aistras ar sopulius. Nereikia pasiduoti susiformavusiam stereotipui, kad lietuviai – santūri ir drovi tauta. Kiek erotizmo yra lietuvių liaudies dainose! Štai įprastas vaizdinys – atjojo bernelis pas mergelę ir sutrypė rūtų darželį. Ką gi tai galėtų reikšti, jei rūtas laikome nekaltybės simboliu? Beje, lietuviai turėjo ir seksualinius santykius globojantį dievą gana intriguojančiu vardu – Pizius. ...

> Šv. Stanislovas, Cibulinis

Gegužės 8 Gagužės 8 diena minimas Šv. Stanislovas, Cibulinis. Šią dieną senoliai laikė tinkamiausia diena sodinti svogūnus ir sėti žirnius. Kad svogūnai būtų geri, juos sodindavo tuomet, kai danguje kartu nebūna saulės ir mėnulio – t.y., arba anksti ryte, kai dar saulė nepatekėjusi arba vėlai vakare, kai dar nespėja pasirodyti mėnulis. Šią dieną bičių augintojai spėdavo, koks šiemet bus medus. Jei diena giedra, saulėta – bus daug medaus, jei apsiniaukusi – mažai. Į Lietuvą atėjus krikščionybei ši diena sutapatinta su Šv. Stanislovo varduvėmis. Šv. Stanislovas Kostka (1550-1568) gimė lenkų didikų šeimoje. Kai Stanislovui sukako 14 metų, jis pradėjo lankyti Vienoje atidarytą jėzuitų kolegiją. 1565 m. gruodį Stanislovas stipriai susirgo ir prašė jam pakviesti kunigą, tačiau kunigo jam nepakvietė. Stanislovas daug meldėsi. Tuomet jam pasirodė šv. Barbora ir švč. mergelė Marija su Kūdikėliu ant rankų. Stanislovas pasveiko. Tačiau būdamas 18-os vėl susirgo ir mirė per Šv. Mergelės Marijos dangun ėmimo šventę. Kad geri būtų svogūnai ir morkos!

> Gegutės diena

Gegužės 1 Mūsų protėviai švęsdavo gegutės dieną – dažniausiai pirmąją gegužės savaitę, tądien, kai pirmąsyk išgirsdavo gegutę kukuojant. Gegužės mėnesio pavadinimas kilo iš šį mėnesį ar kiek anksčiau užkukuojančios paukštės pavadinimo. Tiesa, dabar dažniau vartojamas kitas šios paukštės pavadinimas – ne gegužė, o gegutė. Ši šventė yra kilusi iš pagonių deivės Laimos garbinimo šventės. Mat mūsų protėviai tikėjo, kad deivė Laima pasirodo gegutės pavidalu. Būtent jai ir buvo skirtas minėtas apeiginis garbinimo šokis. Laima – gimimo sergėtoja, gyvenimo sėkmės lėmėja. Ji globodavusi gimdyves ir naujagimius. Gimus naujagimiui, Laima nulemia jo likimą, o po to prižiūri, kad lemtis nesikeistų. Laimos išpranašauta lemtis galiausiai vis tiek išsipildo. Iš tiesų gegutė ne tik lemdavusi gimimą, bet ir mirtį. Buvo manoma, kad, jei nelemta mirti, tai net žudydamasis nenusižudysi. Neveltui gegutė pradėta drožti laikrodžiuose. Kukuodama valandas ji tarsi kukuoja amžių. Tarp jaunimo buvo paplitęs apeiginis šokis „Gegužė“. Viena mergina (išrinkta gražiausia iš visų) vaizduodavo gegutę. Ji sėdėdavo ant krėslo – gegutės sosto – užrištomis akimis, o visi kiti šoko aplink ją rateliu. Aplink šokantys vaikinai praeidami pro „gegutę“ dainuodavo: „Karaliūne gegele, kukū, aš tavo brolelis, kukū“. Įsiklausydama į balsus „gegutė“ turėjo išsirinkti tris labiausiai patinkančius vaikinus. Tuomet jai būdavo atrišamos akys ir ji visą vakarą šokdavo ...

> Daržų diena, šv. Morkus

Balandžio 25 Balandžio 25 Daržų diena. Nuo senų šią dieną senovės lietuviai pradėdavo dirbti daržus. Pirmiausia tradiciškai būdavo sėjamos morkos. Morkų lysvių gale būdavo įbedamas kuolas, kad morkos augtų tiesios ir didelės. Atėjus krikščionybei, ši diena sutapatinta su Šv. Morkaus varduvėmis. Šv. Morkus – vienas iš Naujojo Testamento Evangelijų rašytojų. Pasakojama, kad jis buvęs apaštalo Petro palydovas ir vertėjas. Jis krikštijęs pagonis, buvo persekiojamas ir už tai nužudytas. Liaudyje gyvos sakmės apie šv. Morkų: vieną kartą mergelė Marija sijojusi miltus ir iš jos sietą pavogęs velnias. Marija siuntusi Morkų sieto grąžinti. Morkus susipešęs su velniais, o sietą švystelėjęs iki dangaus. Dabar tas sietas šviečia nakčia (Sietynu liaudiškai vadinamas Tauro žvaigždynas). Tokia sakme Šv. Morkaus diena tarsi susiejama su Daržų diena, sėja. Kad morkos būtų tiesios!

> Jorė, Jurginės, Ganiklio diena

Balandžio 23 Nuo seno, balandžio 23 dieną, buvo švenčiama gyvulių globėjo Ganiklio ir žalumos dievo Jorio garbinimo šventė. Jorėti – reiškia augti, plisti, žaliuoti ir t. t. Sakoma „pažaliavo kaip jorė“, „medis žalias it jorė“ (Lietuvių kalbos žodynas). Į Lietuvą atėjus krikščionybei, šios šventės sutapatintos su Jurginėmis, šv. Jurgio vardo diena. Šv. Jurgis lietuvių mene vaizduojamas kaip karys su ietimi ant žirgo, po kurio kanopomis raitosi blogio slibinas. Tai krikščionybės nešėjas, gynėjas, gyvulėlių globėjas. Neveltui vardas Jurgis (rusiškai Georgas, angliškai Džordžas), kilęs iš žydų kalbos ir reiškia „žemdirbys“. Jo šventė – pavasarį, kai atgimsta žemdirbystė. Jorė arba Joris – tai pavasario Perkūnas, žadinantis gyvybės jėgas. Jis yra raitelis, panašus į mūsų Vytį ir šv. Jurgį. Jorė valdo žemės raktus, prikelia augmeniją, pabudina žemę, siunčia lietų. Jorė globoja žirgus, gyvulius, žvėrelius. Kaimo žmonės per Jorę išgena gyvulius į ganyklą ir išjoja arklius naktigonėn; su tuo susiję įvairūs apsisaugojimo nuo burtininkų, raganų ir vilkų ritualai, iš kurių bene svarbiausias esti gaidžio aukojimas. Šį rytą niekam nevalia eiti iš trobos lauk, kol šeimininkas neapėjo sodybos. Jis papjaudavęs juodą gaidį, kraują išvarvindavęs prie tvarto durų į arklių ėdžias ant avižų. Vidurius dėdavęs ant akmens sakydamas: „Te, Dievuli, tavo dalį!“ Mėsą virdavę pusryčiams. Arba ūkininkai darydavę alų, ...

> Antroji Velykų diena

Balandžio 22 Velykų antroji diena Nuo seno lietuviai Velykas švęsdavo dar 4 dienas po jų išvakarių. Pirmosios Velykų dienos vakare būryje švęsdavo ir giedodavo jaunimas. Geriausi dainininkai buvo apdovanojami margučiais ir šventiniais skanumynais. Būdavo renkamas gražiausias margutis karalius. Antroji Velykų diena – vaikų džiaugsmui. Šią dieną jie eina kiaušiniauti. Tradiciškai porą margučių jiems padovanoja krikštamotė. Iš kaimynų margučių buvo prašoma dainomis: „Aš mažas vaikelis, kaip pupų pėdelis. Velykų rytą lelija pražydo, ne dėl manęs vieno, ale dėl viso svieto. Anoj pusėj gandras betupįs, snapu berašąs, kiaušinių beprašąs. Gaspadine, negailėki, į pintinę man įdėki...“ Ketvirtoji Velykų diena buvo vadinama Ledų diena. Buvo tikima, kad šią dieną negalima liesti žemės, kad ledai javų vasarą neiškapotų. Negalima arti, akėti, net kuolo žemėn kalti. Prisiminkime senąsias tradicijas ir pasidžiaukime pavasariu, gamtos ir dvasios atgimimu. Diena #2

> Velykos

Balandžio 21 Velykos – kilnojama šventė, švenčiama pirmąjį mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio. Velykos arba Šventos Velykos – krikščionių šventė, pritaikyta prie senojo tikėjimo šventės, simbolizuojanti Kristaus prisikėlimą iš numirusiųjų po nukryžiavimo, kaip tai aprašyta Naujajame Testamente. Tai įvykę trečią dieną po Kristaus mirties (mirties dieną skaičiuojant kaip pirmą dieną). Velykos mūsų protėvių buvo švenčiama kaip gamtos atbudimo šventė. Velykos, kaip ir kitos krikščioniškos šventės, yra perėmę pagoniškų elementų, pvz., Velykų kiaušiniai, Velykų zuikiai, Velykų bobutė, Vėlykė. Kiaušinio simbolika Kiaušinis pagonių religijoje simbolizuoja kosmosą (dėl ovalios formos), gyvybės atsiradimą, vaisingumą (dėl to, kad tai gemalas). Manyta, kad pradaužus kiaušinį iš jo išlenda gyvybė gyvatės, pasivertusios gemalu, pavidalu. Todėl per Velykas buvo einama bukynių – vienas laiko kiaušinį, o kitas jį daužia kitu kiaušiniu. Manyta, kad gyvatės – požemio gyventojos, globojančios derlių. Jų pavidalu iš požemio išlįsdavo ir protėvių vėlės. Pavasarį gyvatės turėjo priketi augmeniją, žydėjimą, vaisingumą. Dėl to margučiai per Velykas buvo ir ridinėjami – susiliesdami su žeme žadino požemio gyventojas. Kiaušinių marginimas turėjęs magišką reikšmę. Ant kiaušinių skutinėtos saulutės (kad augmenijai netrūktų saulės), žvaigždės (kad laukams netrūktų šviesos ir naktį), žalčiukai (kad pabustų gyvybė), įvairi augmenija, raštų deriniai. Specialią reikšmę turėjusi ir kiaušinio spalva. Raudona spalva simbolizavo gyvybę, juoda – ...

> Šv. Agota, Duonos diena

Vasario 5 Vasario 5 d. nuo seno lietuviai garbino ugnies deivę Gabiją ir kasdieninį maistą – duoną. Šią dieną buvo kepama duona, atliekamos aukojimo apeigos Žemynai ir Žemėpačiui. Tikėta, kad apeigose pašventinta duona pagelbsti kilus gaisrui, saugo nuo ligų: nuo blogos akies (nužiūrėtom karvėms grąžina pieną, atkeri nužiūrėtus žmones), padeda gydyti akių ligas, žaizdas, saugo nuo gyvatės įkandimo (reikia neštis kišenėje kai eini į mišką). Kilus gaisrui, duonos būdavo metama į ugnį, tikint, kad ugnis nurims ir nesunaikins namų. Šventinta duonelė būdavo užkišama po trobos rąstais palubėje, įkišama į namo pamatus. Tokios duonos gabaliuką padėdavo ant krosnies, kad ugnis iš namų neišeitų ir neišplistų. Kilus perkūnijai, tokią duoną laikydavo suspaudę rankoje, kad perkūną atbaidytų. Motinos, išleisdamos sūnus į kariuomenę, į drabužius įsiūdavo duonos trupinį, tikėdamos, kad sūnų aplenks kulka. Atėjus krikščionybei senoji lietuvių šventė sutapatinta su Šv. Agotos varduvėmis. Duona šią dieną pradėta šventinti bažnyčiose. Šv.Agota gimė Sicilijoje, Katanijoje, III a. viduryje. Jai piršosi Katanijos miesto prefektas, tačiau ji nenorėjo tekėti, nusprendė būti tyra ir tarnauti Dievui. Tais laikais krikščionybė dar nebuvo pripažinta, krikščionys buvo persekiojami. Kadangi Agota nepakluso turčio norams, buvo atiduota į viešnamį. Vėliau pakartojus pasiūlymą tekėti, Agota vis tiek nesutiko, tuomet ji buvo žiauriai nukankinta, jai nupjovė abi krutis. ...

> Šv. Blažiejus, Linų diena

Vasario 3 Vasario 3 d. lietuviai nuo seno šventino linus. Pašventinti linai buvo dedami ant aukuro, prašant gero derliaus. Linų sruoga buvo sukama ant eglės ar kadugio šakelės. Eglė ir kadagys – nuolat žaliuojantis augalas, todėl jis simbolizavo netrukus (pavasarį) prisikelsiančią gyvybę. Tikėta, kad tokia linų sruoga saugo žmogų nuo nelaimių ir ligų. Sušalus, sruogą vyniodavo ligoniui ant kaklo. Atėjus krikščionybei senoji lietuvių šventė sutapatinta su šv. Blažiejaus varduvėmis. Linai pradėti šventinti bažnyčiose. Sveikiname Linus!