Archyvai

> Žolinė, Šv. Mergelės Marijos dangun ėjimo šventė

Rugpjūčio 15 Rugpjūčio viduryje lietuviai nuo seno šventė vasaros ir rudens sandūrą, kai svarbiausi lauko darbai jau buvo nudirbti. Žolinė (Dzūkijoje – Kopūstinė) – tai atsisveikinimo su želmenimis ir gėlėmis diena. Javai jau nupjauti ir suvežti, uogos ir vaisiai surinkti, privirta uogienių. Moterys šią dieną rinkdavo gražiausias laukų gėleles, vaistažoles, dėkodavo Žemei už derlių ir grožį. Ūkininkai šiai šventei iškepdavo duonos iš šviežio derliaus ir padarydavo alaus, giros. Žolinių švęsti susirinkdavo visa giminė, buvo prisimenami ir giminės mirusieji. Buvo tikima – kas neateis kartu švęsti per Žolinę, bus neturtingas. Šventės dieną buvo aukojami gyvuliai ir rituališkai kepama duona: naujojo derliaus miltų tešlos paplotėliai svaidomi iš rankų į rankas per ugnį, kol iškepdavo. Romėnai šią dieną garbindavo deivę Dianą, graikai – Artemidę. Šios deivės buvo laikomos augalų ir gyvūnų globėjomis. Aptinkama žinių, kad 500 m. prieš Kr., rugpjūčio 15 dieną buvo atidaryta deivės Dianos šventykla Romoje, ant Avetino kalvos. Lietuvoje įvedus krikščionybę, ši šventė sutapatinta su Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo diena. Pasakojama, kad Jėzaus motinos Marijos mirties apaštalai budėjo prie jos kapo. Petras išvydo, kaip Marija prisikėlė iš numirusiųjų ir Viešpats ją paėmė į dangų. Atidarę patikrinti karstą, apaštalai Marijos kūno neberado - karste buvo tik daugybė gražių gėlių.„Ir pasirodė ...

> Karaliaus Mindaugo karūnavimo diena

Liepos 6 Liepos 6 – ąją švenčiame pirmojo suvienytos Lietuvos valstybės valdovo, kunigaikščio Mindaugo vainikavimo karaliumi šventę – Valstybės dieną. Ta proga norėtųsi atsigręžti į prieštaringus istorjos vingius ir prisiminti pirmąjį ir vienintelį Lietuvos karalių Mindaugą – asmenybę, pranokusią savo epochą politine strategija, mentalitetu, dvasine jėga… Taigi žiupsnelis kontraversiškų Lietuvos istorijos nuotrupų… Istorikai spėja, kad Lietuvos valstybė jau buvo sukurta ir vieno valdovo sujungta dar prieš pirmąjį Lietuvos karalių Mindaugą. Deja, tik apie jį turima tikslių istorijos duomenų. Istorijos šaltiniuose jis vadinamas Mindaugu Išmintinguoju. Nesunku atspėti, kodėl lietuviai jam suteikė tokį garbingą vardą – jis tuo metu (XIII a. pradžioje) sugebėjo vykdyti tokią lanksčią politiką, kuri niekais pavertė begales Kryžiuočių ordino planų. Labai reikšmingas Mindaugo politikos žingsnis – krikščionių tikėjimo priėmimas 1251 m. kovo 1 d. (data spėjama). Tada Livonijos ordino magistras iškilmingai pakrikštijo Mindaugą su žmona Morta ir dviem sūnumis Rukliu ir Rupeikiu bei daugeliu karių. Valdovui priėmus krikštą, 1251 metai, kai kurių istorikų nuomone, laikytini Lietuvos krikšto pradžia. Taigi Mindaugas yra ne tik valstybės suvienytojas, bet ir krikštytojas. Mokykliniuose vadovėliuose teigiama, kad Lietuvos krikštytoju laikomas didysis kunigaikštis Jogaila, o krikšto data – 1387 metai. Apsikrikštijęs Mindaugas pastatė savo valstybės sostinėje Vilniuje pirmąją Katedrą, kurios liekanų prieš keletą ...

> Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo diena

Kovo 11 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba pasirašė Lietuvos nepriklausomybės atstatymo aktą, kuriame rašoma, kad atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suvereninių galių vykdymas ir Lietuva nuo šiol yra nepriklausoma valstybė. Akte remiamasi 1918 m. vasario 16 d. pasirašytu Lietuvos nepriklausomybės aktu, kuris niekada nenustojo teisinės galios. Aktą pasirašė LR Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas Vytautas Landsbergis ir tarybos nariai. Rusija nenorėjo pripažinti Lietuvos nepriklausomybės. 1991 m. sausio 8 d. TSRS gynybos ministras Dmitrijus Jazovas įsakė įvesti desantininkų padalinius į Baltijos šalis. Į Lietuvą pradėjo vykti divizijos daliniai iš Pskovo. Sausio 9 d. Michailas Gorbačiovas apkaltina Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą siekimu atkurti buržuazinę santvarką. Sausio 12 d. Vilniaus gatvėse pradėjo judėti šarvuočiai. Šiso dienos naktį į sausio 13-ąją Vilniuje lietuviai stojo ginti kareivių ketinamo užgrobti spaudos pastato, televizijos bokšto, parlamento. Gindami televizijos bokštą žuvo 14 žmonių. Pasaulis pasmerkė Rusijos veiksmus. Lietuvos palaikyti atvyko atvyko delegacijos iš Latvijos, Baltarusijos, Ukrainos, Gruzijos, Moldavijos, Rusijos, Lenkijos, Vengrijos. Rusija pripažino visišką Lietuvos nepriklausomybę, 1991 m. liepos 29 d. su Lietuva pasirašydama sutartį dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų. Lietuvos nepriklausomybės atstatymo aktas Puiki, nacionalinė šventė. Nereikia į darbą!

> Sacharos dykumoje iškrito sniegas

Vasario 18 1979 m. Sacharos dykumoje iškrito sniegas. Kas sakė, kad nebūna stebuklų?

> Lietuvos Valstybės atkūrimo diena

Vasario 16 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos taryba pasirašė Lietuvos nepriklausomybės aktą. Vasario 16-tosios aktas skelbia, kad Lietuvos Taryba atskiria Lietuvą nuo visų valstybinių ryšių, kada nors buvusių su kitomis tautomis. Tiesiogiai Valstybės atkūrimo akto tekstą rengė Jonas Vileišis, Petras Klimas, Mykolas Biržiška, Steponas Kairys. Pasirašė jį 20 tarybos narių, be minėtųjų keturių: kun. J. Staugaitis, St. Narutavičius, dr. J. Basanavičius, A. Smetona, kan. K. Šaulys, J. Smilgevičius, K. Bizauskas, J. Vailokaitis, Donatas Malinauskas, kun. Vl. Mironas, kun. A. Petrulis, S. Banaitis, A. Stulginskis, J. Šernas, Pr. Dovydaitis. Dauguma jų dalyvavo 1905 m. gruodį susirinkusiame Didžiajame Vilniaus Seime, kuriame atvirai buvo svarstoma, kad Lietuvai būtų suteikta autonomija Rusijos imperijos sudėtyje. Tai buvo pirmas žingsnis nepriklausomybės link. Vasario 16-ąją pasirašytą nepriklausomybės aktą Rusija pripažino, 1920 m. liepos 12 d. pasirašydama su atkurta Lietuva Taikos sutartį. Deja, taika truko tik iki 1940 metų. 1941 m. prasidėjus Vokietijos ir Tarybų Sąjungos karui, nepriklausomybės akto signatarų laukė liūdnas likimas – vieni iš jų nužudyti, kiti ištremti į lagerius. Sovietinės okupacijos metais Vasario 16-oji kaip šventė buvo draudžiama minėti. Bet koks lietuvių politinės savimonės pasireiškimas grėsė sovietinės imperijos stabilumui ir griežčiausiomis priemonėmis buvo slopinamas. Pirmą kartą Vasario 16-oji buvo oficialiai paminėta 1989 metais Mokslų akademijoje ...

> Kalėdos (antra diena)

Gruodžio 26 Lietuviai nuo seno švęsdavo saulės sugrįžimo šventę, pradėdami nuo gruodžio 13-osios (Šviesos dienos) iki saulės saulėgrįžos (tos akimirkos, kai būna ilgiausia naktis ir trumpiausia diena, o vėliau dienos pradeda ilgėti) – apie gruodžio 21-22 d. Tai tamsusis metų laikas, kurio metu buvo ruošiamasi saulės sugrįžtuvėms (Kalėdoms), dainuojamos kalendorinės dainos, žaidžiami žaidimai, pranašaujami orai, buriama, kokia sėkmė laukia kitais metais. Beje, šią šventę nuo seno šventė įvairios tautos. Pvz., Graikai šventė šviesos dievo Dionizo šventę, indoiranėnai – saulės dievo Mitros šventę, romėnai – Nenugalimos Saulės gimimo šventę. Į Lietuvą atėjus krikščionybei, saulėgrįžos šventė sutapatinta su Jėzaus Kristaus gimimu. Manoma, kad Kalėda – moters pavidalo būtybė, vaizduojanti pačią saulę, kuri sugrįžta. Tai rodo ir apibūdinimas „auksiniai ratais (spinduliai), šilkų botagais (švelniai glostančiai šiluma)“. Įterpinį „lėliu“ kai kas sieja su lietuvių žiemos deive, vadinta Lada, Lela. Yra išlikę sakmių, pasak kurių, tuomet, kai baltas elnias išbėga iš miško, ateina Kalėdos. Elnias devyniaragis lietuvių pagonių tikėjime – mėnulio simbolis. Nuo priešpilnio mėnulio iki pilnaties – 9 paros, todėl jis vadinamas devyniaragiu. Elnias devyniaragis (mėnulis) vasarą eina žemai, tada trumpa naktis; žiemą jis eina aukštai, tada naktis ilga. Taigi žiemos saulėgrįža iš tiesų buvo švenčiama iki Kalėdų. Didžioji metų šventė jau ...

> Kalėdos

Gruodžio 25 Kalėdos – kūdikėlio Jėzaus gimimo šventė. Tikinčio žmogaus sąmonėje tai yra sunkiai suvokiama paslaptis – Dievas, Visatos Kūrėjas, gimsta iš moters, kad paskelbtų žmonėms atpirkimo mokslą, kad padėtų jiems po žemės vargų vėl grįžti į dangaus rojų, iš kurio po pirmųjų tėvų nuopuolio jie buvo ištremti. Pasaulis iki šiol nuo Jėzaus gimimo skaičiuoja metus. Baigiasi jau antrasis tūkstantmetis, kai kalėdinio džiaugsmo paslaptį skelbia viso pasaulio bažnyčių varpai, kviesdami Kalėdų ryto Piemenėlių mišioms. Žmonės, tikėdami, kad žiemos laikotarpis nuo Kalėdų iki Trijų karalių (01 06) yra ypatingas, ilsėdavosi, nedirbdavo jokių darbų, baimindamiesi užsitraukti Dievo rūstybę. Moterys neverpdavo, laikydamos tai nuodėme. Jaunimas, susirinkęs į vienus namus, linksmindavosi. Iš senųjų istorijos šaltinių žinoma, kad dar XX a. pirmaisiais dešimtmečiais šis laikotarpis buvo švenčiamas kaip žiemos saulės grįžimo šventė. Mat gruodžio 24-ąją – pats trumpiausias šviesusis paros metas. Nuo gruodžio 25-osios saulė vėl ima kopti aukštyn į dangaus skliautą. Senoviniai Kalėdų papročiai Liaudiškuose Kalėdų papročiuose labai ryškus senųjų ūkinių metų užbaigimas ir bandymai iš įvairių reiškinių atspėti, kokie bus ateinantys metai. Savaime suprantama, kad žmogus siekdavo ir nulemti tų metų sėkmę sau, savo šeimai ir namams. Tai būdavo dviejų žemdirbio veiklos laikotarpių sandūra gamtos atgijimo taške. Darytina išvada, kad kaladė-blukas dar buvo žinoma XIX a. ...

> Visų šventųjų diena

Lapkričio 1 Lapkričio 1-ąją – visų šventųjų diena. Šią dieną, liturgine šventųjų atminimo švente, paskelbė popiežius Bonifacas IV VII a. pradžioje. Popiežius Grigalius IV 998 m. šią šventę dar papildė lapkričio 2-ąja, skirta prisiminti visus mirusiuosius. Lapkričio 2-oji - Vėlinės. Visoje Europoje žmonės nuo senų laikų tikėjo gyvųjų ir mirusiųjų bendravimu, pastarųjų pagalba savo artimiesiems. Tikėta, kad mirusiųjų vėlės lanko žmones vėlyvą rudenį. Tad ne veltui lapkričio pradžioje minimos net dvi vėlių minėjimo šventės. Pirmoji šventė skirta paminėti žmonėms, po mirties paskelbtiems šventaisiais. Tikima, kad šventieji padeda žmonėms, jei jiems meldiesi. Lapkričio 1 d. Bažnyčia visada skelbė privaloma švente, Vėlinės kai kur Europoje yra darbo, kai kur – nedarbo diena. Prasidėjus Atgimimui, Lietuvoje 1990 m. vasario 9 d. priimtas įstatymas, pagal kurį lapkričio 1-oji paskelbta nedarbo diena. Vėlinės minėtina švente (tačiau darbo diena) paskelbtos 1990 m. spalio 23 d. Visų šventųjų dienai iš senovės liaudis teikia ypatingą prasmę. Manyta, kad tą dieną gimęs kūdikis, suaugęs būdamas šermenyse, matysiąs vėles: juk buvo tikima, kad mirusio žmogaus vėlė būna prie palaikų tol, kol mirusysis įdedamas į karstą ir išnešamas į kapines. Iš Visų šventųjų dienos reiškinių buvo spėliojama apie artimesnius ar net pavasario orus: „Jei per Visus šventus lapai tebėra ant medžių, ...