Ši senovinė lietuvių liaudies šventė išlikusi tik rašytiniuose šaltiniuose. Ji buvo švenčiama per pirmąją mėnulio delčią po žiemos saulėgrąžos. Ši šventė buvo skirta pažadinti naują gyvybę. Buvo paprotys papurtyti apsnigtas obelų ir kitų sodo medžių šakas, pabelsti miegančioms bitutėms į avilius. Tikėta, kad žemės augmenijos gyvybei daug įtakos turi požemių gyventojai – žalčiai. Senovėje lietuviai šią dieną žalčių parsinešdavo į trobas. Žalčiai turėję tarsi ašventinti valgius. Be to, tikėta, kad gyvačių karalius sugeba pasiversti kumeliuku. Taigi šventė buvo vadinama ir Kumeliuko krikštynomis. Tradicinis krikštynų valgis – „kamukai“. Taip vadinamus pyragėlius iš aguonų, kanapių, žirnių ir medaus kepdavo netekėjusios merginos. Jaunimas šią naktį švęsdavo be miego iki pat paryčių!

Šventės data nustatoma pagal kalendorių, kuriame susijungia mėnulio ir saulės kalendoriaus tradicijos. Nauji metai prasideda per jaunatį ir baigiasi pilnatimi. Kadangi kinų kalendorius nesutampa su Grigaliaus, šventės data pagal visuotinai naudojamą sistemą kasmet išpuola vis kitą dieną, tarp sausio 21 ir vasario 20 dienų. Paprastai tai būna antra (rečiau – trečia) jaunatis po žiemos saulėgrįžos. Kiekvieni metai kinų kalendoriuje siejami su vienu iš dvylikos zodiako gyvūnų, vadinamosiomis „žemiškosiomis atšakomis“ bei dešimčia „dangiškųjų kamienų“, kurių kiekvienas savo ruožtu susiejamas su vienu iš penkių tradicinių elementų ir In ir Jang kaita. Taip susidaro šešiasdešimties metų ciklas, t. y. vienos „rūšies“ metai (tarkim, Ugninės Jang žiurkės) pasitaiko kas šešiasdešimt metų. Naujuosius metus kinai…