Archyvai

> 40-ties paukščių diena

Kovo 10 Nuo senovės šią dieną buvo švenčiamas paukščių parskridimas. 40 paukščių diena vadinama todėl, kad apytikriai tiek paukščių rūšių iš Lietuvos išskrenda žiemoti į svetimas šalis, o pavasarį sugrįžta į gimtinę. Senoliai tikėjo, kad jei šią dieną pašąla, šalnos laikysis dar 40 parų. Šią dieną šeimininkėms būdavo patariama iškepti 40 bandelių, kad vasarą javai gerai derėtų. Kai kur, ypač Žemaitijoje, manyta, kad šią dieną reikia praleisti „savam lizde“, t.y., su savo šeima. Tikėta, kad šią dieną kur nors toliau iš namų išvažiavus, užsitrauksi nesutarimą su saviškiais ir su kaimynais. Švęskime „savam lizde“.

> Šv. Kazimieras, Kovarnių diena

Kovo 4 Kovarnių diena – sena lietuvių šventė, skirta pavasariui pašlovinti. Šiuo metu į Lietuvą parskrenda kovarniai, kovai. Senoliai šią dieną patardavo praverti tvartų duris, įleisti vidun saulės, kad gyvuliai galėtų pasidžiaugti ateinančiu pavasariu. Kai kur būdavo patariama gyvulius išleisti į lauką. Tikėta, kad jie greičiau augs, bus atsparesni ligoms, ištvermingesni. Atėjus krikščionybei su šia diena sutapatintos šv. Kazimiero varduvės. Šv. Kazimieras (1458-1484) buvo Lenkijos princas, trečiasis Lenkijos karaliaus Kazimiero IV sūnus. Kai princui buvo trylika, tėvas jį, lydimą didelės karių armijos, išsiuntė į Vengriją, nes vengrų diduomenė pageidavo, kad Kazimieras užimtų jų karaliaus vietą. Jis gyveno viengungišką, dievobaimingą, asketišką gyvenimą. Jaunuolį mokė Krokuvos kanauninkas Janas Dlogošas. Kazimieras mirė sulaukęs 26 metų nuo tuberkuliozės, palaidotas Vilniuje. Apie jį netrukus pradėjo sklisti stebuklingi pasakojimai, gandai, kad jis gydąs sergančiuosius nepagydomomis ligomis. 1521 m. jis buvo paskelbtas šventuoju. XVII a. Kazimieras paskelbtas Lietuvos globėju. Kazimieras vaizduojamas su baltąja lelija, dorumo ir kuklumo simboliu, rankoje bei kunigaikščio karūna ir karališka šermuonėlių mantija, pabrėžiančia jo kilmę. Dabar Kazimierinių metu ne tik sveikinami Kazimierai ir Kazimieros, bet ir vyksta tradicinė Kaziuko mugė. Mugė Vilniuje šurmuliuoja Pilies gatvėje, Rotušės aikštėje, Rūdninkų skvere, Kalvarijų turgavietėje. Mugės šurmulį pagyvina muzikantai, konditeriai. Čia susirenka geriausi pynėjai, kalviai, puodžiai, audėjai bei ...

> Šv. Motiejus, Vieversio diena

Vasario 24 Senoliai manė, kad jei vieversėlis parskrenda anksčiau nei vasario 24 d., dar ilgokai bus šalta. Jei vieversėlis parskrenda vėliau nei vasario 24 d., pavasaris bus ankstyvas. Vieversėlis – vienas iš pirmųjų paukščių, pavasarį sugrįžtančių į Lietuvą iš šiltųjų kraštų. Jis laikomas pavasario pranašu. Vieversėlis vadinamas ir lietuvių artojų draugu bei nuolatiniu palydovu. Su šia diena susiję keletas prietarų. Merginoms šią dieną buvo draudžiama šukuotis plaukus, neva vištos vasarą iškapstys daržus. Buvo nepatariama šią dieną sijoti miltų – bijota, kad pasėlius užpuls amaras. Iki šios dienos reikėdavo suverpti visas vilnas. Merginos buvo gėdijamos: „skubėkit verpt, nespėsit – atlėks vieversys, susisuks iš vilnų sau lizdelį“. Tikėta, kad, jei nori būti labai greitas, reikia šią dieną du kartus apibėgti aplink trobą, nubėgti į kaimo galą ir atgal. Tuomet būsi greitas kaip vieversys. Atėjus krikščionybei su šia švente sutapatinta šv. Motiejaus diena. Rašoma, kad šv. Motiejus buvo apaštalas, paskirtas į Judo Iskarijoto vietą. Į Dvylikos apaštalų misiją jis pašauktas įsitraukti gerokai vėliau, po Jėzaus nukryžiavimo. Rašoma, kad šv. Motiejus krikštijo pagonis, turėjo sugebėjimų gydyti žmones. Įsiutę žmonės jį užmušę dėl jo pamokslų. Taip Motiejus paaukojo savo gyvybę. Švenčiam su kaimynais.

> Naminukų diena

Vasario 10 Vasario 10 - „Naminukų“ diena. Šią dieną namuose negalima užmušti jokių vabzdžių, tarakonų, netgi blakių ar svirplių, kad neužrūstintum „naminuko“. Už naminuką!

> Šv. Agota, Duonos diena

Vasario 5 Vasario 5 d. nuo seno lietuviai garbino ugnies deivę Gabiją ir kasdieninį maistą – duoną. Šią dieną buvo kepama duona, atliekamos aukojimo apeigos Žemynai ir Žemėpačiui. Tikėta, kad apeigose pašventinta duona pagelbsti kilus gaisrui, saugo nuo ligų: nuo blogos akies (nužiūrėtom karvėms grąžina pieną, atkeri nužiūrėtus žmones), padeda gydyti akių ligas, žaizdas, saugo nuo gyvatės įkandimo (reikia neštis kišenėje kai eini į mišką). Kilus gaisrui, duonos būdavo metama į ugnį, tikint, kad ugnis nurims ir nesunaikins namų. Šventinta duonelė būdavo užkišama po trobos rąstais palubėje, įkišama į namo pamatus. Tokios duonos gabaliuką padėdavo ant krosnies, kad ugnis iš namų neišeitų ir neišplistų. Kilus perkūnijai, tokią duoną laikydavo suspaudę rankoje, kad perkūną atbaidytų. Motinos, išleisdamos sūnus į kariuomenę, į drabužius įsiūdavo duonos trupinį, tikėdamos, kad sūnų aplenks kulka. Atėjus krikščionybei senoji lietuvių šventė sutapatinta su Šv. Agotos varduvėmis. Duona šią dieną pradėta šventinti bažnyčiose. Šv.Agota gimė Sicilijoje, Katanijoje, III a. viduryje. Jai piršosi Katanijos miesto prefektas, tačiau ji nenorėjo tekėti, nusprendė būti tyra ir tarnauti Dievui. Tais laikais krikščionybė dar nebuvo pripažinta, krikščionys buvo persekiojami. Kadangi Agota nepakluso turčio norams, buvo atiduota į viešnamį. Vėliau pakartojus pasiūlymą tekėti, Agota vis tiek nesutiko, tuomet ji buvo žiauriai nukankinta, jai nupjovė abi krutis. ...

> Šv. Blažiejus, Linų diena

Vasario 3 Vasario 3 d. lietuviai nuo seno šventino linus. Pašventinti linai buvo dedami ant aukuro, prašant gero derliaus. Linų sruoga buvo sukama ant eglės ar kadugio šakelės. Eglė ir kadagys – nuolat žaliuojantis augalas, todėl jis simbolizavo netrukus (pavasarį) prisikelsiančią gyvybę. Tikėta, kad tokia linų sruoga saugo žmogų nuo nelaimių ir ligų. Sušalus, sruogą vyniodavo ligoniui ant kaklo. Atėjus krikščionybei senoji lietuvių šventė sutapatinta su šv. Blažiejaus varduvėmis. Linai pradėti šventinti bažnyčiose. Sveikiname Linus!

> Pusiaužiemis

Sausio 25 Liaudis sausio 25 d. laikė pusiaužiemiu. Buvo sakoma, kad sausio 25 d. iš žiemos miego atsibundanti meška ir apsiverčianti ant kito šono. Jeigu apsidairiusi pamato savo ilgą šešėlį, taria dar toli esant pavasarį, vėl gulasi ir užmiega. Tada ir pavasaris būnąs vėlyvas, o antroji žiemos pusė šaltesnė ir sunkesnė žmonėms. Jeigu diena ūkanota, ir meška nemato šešėlio, tada mano, jog jau metas keltis, ant antrojo šono miegoti nebesigula. Tuomet kita žiemos pusė būnanti šiltesnė, o pavasaris ankstyvas. Atsibundam, pažiūrim koks oras ir švenčiam!

> Kumeliuko krikštynos, Mėnulio nauji metai

Sausio 20 Ši senovinė lietuvių liaudies šventė išlikusi tik rašytiniuose šaltiniuose. Ji buvo švenčiama per pirmąją mėnulio delčią po žiemos saulėgrąžos. Ši šventė buvo skirta pažadinti naują gyvybę. Buvo paprotys papurtyti apsnigtas obelų ir kitų sodo medžių šakas, pabelsti miegančioms bitutėms į avilius. Tikėta, kad žemės augmenijos gyvybei daug įtakos turi požemių gyventojai – žalčiai. Senovėje lietuviai šią dieną žalčių parsinešdavo į trobas. Žalčiai turėję tarsi ašventinti valgius. Be to, tikėta, kad gyvačių karalius sugeba pasiversti kumeliuku. Taigi šventė buvo vadinama ir Kumeliuko krikštynomis. Tradicinis krikštynų valgis – „kamukai“. Taip vadinamus pyragėlius iš aguonų, kanapių, žirnių ir medaus kepdavo netekėjusios merginos. Jaunimas šią naktį švęsdavo be miego iki pat paryčių!

> Šviesos diena, Šv. Liucija

Gruodžio 13 Šiuo metu lietuviai nuo seno pradėdavo švęsti žiemos saulėgrįžą (tiksliai ta diena būna gruodžio 21 – 22 d). Šią dieną jau būdavo laukiama saulės sugrįžtant. Galima sakyti, kad nuo Šv. Liucijos dienos beveik nustoja trumpėti ir naktys dabar pačios ilgiausios, bet tamsiausios, todėl būdavo deginamos žvakės ar spingsulės. Į Lietuvą atėjus krikščionybei, ši šventė sutapatinta su šv. Liucijos varduvėmis. Pasakojama, kad šv. Liucija (lot. „šviesa“) savo maldomis išgydžiusi sergančią motiną. Motinai pasveikus, jos abi pardavė visą savo turtą ir išdalino vargšams. Dėl tokio poelgio supyko Liucijos sužadėtinis ir paskundė ją teismui, kuris nuteisė Liuciją sudeginti ant laužo. Šv. Liucija dabar yra krikščioniškas šviesos simbolis. Nesibastom ilgomis, tamsiomis naktimis.

> Šv. Kotryna, Senbernių diena

Lapkričio 25 Šv. Kotryna – IV a. kankinė. Legenda pasakoja, kad mergina, būdama aštuoniolikmetė, buvo labai graži ir išsilavinusi. Įnirtingo krikščionių persekiojimo 305-312 m. laikotarpiu ji už tikėjimą buvusi žiauriai nužudyta: įsukta į tekinį, paskui nukirsdinta. Angelai nunešę jos kūną į Sinajaus kalną, kur vėlesniais laikais buvęs pastatytas garsus moterų vienuolynas. Sakoma, kad prieš mirtį ji dalyvavusi dispute su 50-čia mokslininkų ir juos nurungusi. Už tai Europoje, kur šv. Kotrynos kultas prasidėjo nuo Kryžiaus karų, ji laikyta mokslininkų globėja. Ikonografijoje šventoji vaizduojama su tekiniu ir kalaviju – jos kankinimo simboliais ar su knyga ir palmės šakele rankose, kaip moksliškumo ir nekaltumo ženklu. Maždaug šiuo metu yra rudeninio avių kirpimo metas. Tada esanti daug geresnė vilna, negu reta vasarinė ar šieno pakratų prisivėlusi žieminė. XIX a. Žemaitijoje tikėta, kad šv. Kotryna padedanti, jei to prašoma, vyrams gauti gerą žmoną. Teigta, kad nevedusieji šito melsdavę šv. Kotrynos dienos išvakarėse. Suvalkijoje, matyt, ta dingstimi vyrai pasninkaudavę, nes Marijampolės apylinkėse užrašytas toks posakis: „Per šv. Kotryną pasninkauja vyrai, o per šv. Ambraziejų (12.07) – merginos. Tada išpasninkavę pažiūri į veidrodį ir pamato savąjį“. Liaudyje ši diena dar laikoma Senbernių diena. Kotryna, sprendžiant iš Lietuvos dvarų XVI-XIX a. inventorių, buvo vienas populiariausių moterų vardų. Už senbernius. Geras jiems ...