Archyvai

> Penktoji Kalėdų diena

Gruodžio 29 Vakarų krikščionybėje – penktoji Kalėdų dieną. Maratonas tęsias!

> Kalėdos (antra diena)

Gruodžio 26 Lietuviai nuo seno švęsdavo saulės sugrįžimo šventę, pradėdami nuo gruodžio 13-osios (Šviesos dienos) iki saulės saulėgrįžos (tos akimirkos, kai būna ilgiausia naktis ir trumpiausia diena, o vėliau dienos pradeda ilgėti) – apie gruodžio 21-22 d. Tai tamsusis metų laikas, kurio metu buvo ruošiamasi saulės sugrįžtuvėms (Kalėdoms), dainuojamos kalendorinės dainos, žaidžiami žaidimai, pranašaujami orai, buriama, kokia sėkmė laukia kitais metais. Beje, šią šventę nuo seno šventė įvairios tautos. Pvz., Graikai šventė šviesos dievo Dionizo šventę, indoiranėnai – saulės dievo Mitros šventę, romėnai – Nenugalimos Saulės gimimo šventę. Į Lietuvą atėjus krikščionybei, saulėgrįžos šventė sutapatinta su Jėzaus Kristaus gimimu. Manoma, kad Kalėda – moters pavidalo būtybė, vaizduojanti pačią saulę, kuri sugrįžta. Tai rodo ir apibūdinimas „auksiniai ratais (spinduliai), šilkų botagais (švelniai glostančiai šiluma)“. Įterpinį „lėliu“ kai kas sieja su lietuvių žiemos deive, vadinta Lada, Lela. Yra išlikę sakmių, pasak kurių, tuomet, kai baltas elnias išbėga iš miško, ateina Kalėdos. Elnias devyniaragis lietuvių pagonių tikėjime – mėnulio simbolis. Nuo priešpilnio mėnulio iki pilnaties – 9 paros, todėl jis vadinamas devyniaragiu. Elnias devyniaragis (mėnulis) vasarą eina žemai, tada trumpa naktis; žiemą jis eina aukštai, tada naktis ilga. Taigi žiemos saulėgrįža iš tiesų buvo švenčiama iki Kalėdų. Didžioji metų šventė jau ...

> Kalėdos

Gruodžio 25 Kalėdos – kūdikėlio Jėzaus gimimo šventė. Tikinčio žmogaus sąmonėje tai yra sunkiai suvokiama paslaptis – Dievas, Visatos Kūrėjas, gimsta iš moters, kad paskelbtų žmonėms atpirkimo mokslą, kad padėtų jiems po žemės vargų vėl grįžti į dangaus rojų, iš kurio po pirmųjų tėvų nuopuolio jie buvo ištremti. Pasaulis iki šiol nuo Jėzaus gimimo skaičiuoja metus. Baigiasi jau antrasis tūkstantmetis, kai kalėdinio džiaugsmo paslaptį skelbia viso pasaulio bažnyčių varpai, kviesdami Kalėdų ryto Piemenėlių mišioms. Žmonės, tikėdami, kad žiemos laikotarpis nuo Kalėdų iki Trijų karalių (01 06) yra ypatingas, ilsėdavosi, nedirbdavo jokių darbų, baimindamiesi užsitraukti Dievo rūstybę. Moterys neverpdavo, laikydamos tai nuodėme. Jaunimas, susirinkęs į vienus namus, linksmindavosi. Iš senųjų istorijos šaltinių žinoma, kad dar XX a. pirmaisiais dešimtmečiais šis laikotarpis buvo švenčiamas kaip žiemos saulės grįžimo šventė. Mat gruodžio 24-ąją – pats trumpiausias šviesusis paros metas. Nuo gruodžio 25-osios saulė vėl ima kopti aukštyn į dangaus skliautą. Senoviniai Kalėdų papročiai Liaudiškuose Kalėdų papročiuose labai ryškus senųjų ūkinių metų užbaigimas ir bandymai iš įvairių reiškinių atspėti, kokie bus ateinantys metai. Savaime suprantama, kad žmogus siekdavo ir nulemti tų metų sėkmę sau, savo šeimai ir namams. Tai būdavo dviejų žemdirbio veiklos laikotarpių sandūra gamtos atgijimo taške. Darytina išvada, kad kaladė-blukas dar buvo žinoma XIX a. ...