Renginiai kraunami

Renginiai for 2020 2 vasario

Renginiai Search and Views Navigation

Visą dieną

Kumeliuko krikštynos, Mėnulio nauji metai

2 vasario

Ši senovinė lietuvių liaudies šventė išlikusi tik rašytiniuose šaltiniuose. Ji buvo švenčiama per pirmąją mėnulio delčią po žiemos saulėgrąžos. Ši šventė buvo skirta pažadinti naują gyvybę. Buvo paprotys papurtyti apsnigtas obelų ir kitų sodo medžių šakas, pabelsti miegančioms bitutėms į avilius. Tikėta, kad žemės augmenijos gyvybei daug įtakos turi požemių gyventojai – žalčiai. Senovėje lietuviai šią dieną žalčių parsinešdavo į trobas. Žalčiai turėję tarsi ašventinti valgius. Be to, tikėta, kad gyvačių karalius sugeba pasiversti kumeliuku. Taigi šventė buvo vadinama ir Kumeliuko krikštynomis. Tradicinis krikštynų valgis – „kamukai“. Taip vadinamus pyragėlius iš aguonų, kanapių, žirnių ir medaus kepdavo netekėjusios merginos. Jaunimas šią naktį švęsdavo be miego iki pat paryčių!

Sužinokite daugiau »

Kristaus Paaukojimo šventė

2 vasario

Kristaus Paaukojimo šventė sutapatinta su senąją lietuvių švente Grabnyčiomis, Perkūno diena. Šios šventės paskirtis – paminėti Kristaus paaukojimą. Pagal Bibliją, Juozapas ir Marija atnešė savo kūdikėlį į Jeruzalės šventovę paaukoti jį ir pašvęsti Viešpačiui. Toks buvo Viešpaties per Mozę duotas įstatymas. Šeima nediskutavo, ar šis veiksmas būtinas, jei jų kūdikis yra Aukščiausiojo Sūnus. Jie vykdė Bažnyčios įpareigojimą.

Sužinokite daugiau »

Grabnyčios, Perkūno diena

2 vasario

Šią dieną bažnyčiose šventinamos graudulinėmis ar grabnyčiomis vadinamos žvakės, kurios vėliau uždegamos užėjus audrai ir perkūnijai. Tikėta, kad tokios žvakės padės apsisaugoti nuo audrų ir ligų. Nuo seno šią dieną lietuviai meldėsi Perkūnui. Anksčiau su tokiomis žvakėmis dar būdavo ir buriama. Uždegus žvakę žiūrima, kur link krypsta jos liepsna. Jei į trobos vidų – iš tų namų neišeis laimė, o jei durų pusėn – gali būti, kad kas nors iš namiškių greitai mirs. Sakoma, kad per Grabnyčias jau Pakvimpa pavasariu, nubąla beržų tošis, o gaidys gaudo nuo stogo varveklių lašus. Jei diena būna saulėta, manoma, kad pavasaris bus ankstyvas, o vasara - su dažnomis perkūnijomis. Jei dar daug sniego ant stogų, vasarą bus vešlios pievos. Vėjuota Perkūno diena suvėlina pavasarį, dėl to ūkininkams gali pritrūkti pašaro.

Sužinokite daugiau »

Pelkių diena

2 vasario

Pasaulinė pelkių diena minima vasario 2 dieną. Tai diena, kurią 1971 m. Irano mieste Ramsare buvo pasirašyta Tarptautinės svarbos pelkių konvencija, skirta gamtos apsaugai ir protingam gamtinių išteklių naudojimui. Sutrumpintai ji vadinama Ramsaro konvencija. Mūsų krašte pasaulinės reikšmės saugomomis šlapžemėmis paskelbtos penkios vietovės: Čepkelių, Kamanų, Viešvilės, Žuvinto gamtiniai rezervatai ir Nemuno deltos regioninis parkas. Minint Pasaulinę pelkių dieną, Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba nori atkreipti visuomenės dėmesį į vertingų pelkių apsaugą. Pelkės užima daugiau kaip 6 procentus mūsų šalies ploto. Dešimtis tūkstančių metų besiformuodamos pelkės sukaupė ir iki šiol saugo milžiniškus kiekius energijos. Durpėse sukaupta per augalus pasisavinta saulės energija, kiminų paklotėje – gėlo vandens atsargos. Be gausių gamtos išteklių pelkės suteikia „namus“ gausybei retų, įdomių augalų ir gyvūnų rūšių. Kai kurios rūšys – ypatingai retos. Siekiant atkurti pažeistą pelkių vandens režimą, išsaugoti unikalias augalų ir gyvūnų buveines, biologinę įvairovę, saugomose teritorijose vykdomi specialūs gamtotvarkos darbai. Dėl netinkamos žmogaus veiklos – sausinimo darbų, melioracijos – daugybė šlapžemių sunaikinta, pelkės pasausėjo. Jose susidarė palankesnės sąlygos medžiams augti, tad pelkių plynių plotai kasmet mažėja. Nepamirškime, jeigu miškai vadinami „Žemės plaučiais“, tai pelkės – „Žemės inkstais“, nes išvalo iš vandens toksines medžiagas, prieš tai, kai jis išteka į upes ir ežerus. Pagal Ramsaro konvenciją saugomos ne tik visos planetos išlikimui svarbios pelkės, bet ir kitos vietos, kuriose gausu vandens. Visos jos vadinamos šlapžemėmis. Tai žemapelkės, aukštapelkės, nendrynai, dirbtiniai ir natūralūs vandens telkiniai, pastoviai ar laikinai užmirkusios teritorijos, kuriose nuolat telkšo vanduo arba jis nuolat teka, kuriose vanduo gėlas, pusiau sūrus ar sūrus. Joms priskiriamos ir jūrų dalys, kurių gylis atoslūgio metu ne didesnis kaip 6 metrai. Taigi konvencija globoja labai įvairias gamtines buveines, kurias vienija gyvybiškai svarbiausias kiekvienos jų elementas – vanduo. Kiekvienais metais Lietuvos saugomų teritorijų direkcijos Pasaulinę pelkių dieną pasitinka įvairiais renginiais ir švietėjiškais projektais.

Sužinokite daugiau »