Pasaulio pabaiga 2012

Pagal senovės majų kalendorių, 2012 metais, gruodžio 21 d. Žemė turėjo įvykti pasaulio pabaiga, o nesibaigiantys mokslininkų, gamtos tyrinėtojų perspėjimai apie klimato atšilimą, įvairių augalijos ir gyvūnijos rūšių nykimą neva tik patvirtina, kad pasaulis atsidūrė ant pražūties slenksčio.

Nors internete be galo daug pranašysčių apie tai, kas 2012 -ųjų gruodžio 21 dieną, pasaulio pabaigos nei tą, nei kokią kitą dieną NASA mokslininkai nenumato.

Vienintelis dėmesio vertas dalykas – tą dieną įvyksianti žiemos saulėgrįža, jokių kitų įdomių reiškinių nesitikima, sakoma pranešime.

Tačiau tai – ne pirmoji ir ne paskutinė pranašystė apie Armagedoną. Tokių būta ne vienos ir ne dešimt.

Pasaulio pabaigos istorijos

Nuo pat žmonijos atsiradimo pradžios buvo kalbama apie pasaulio pabaigą. Ir nesvarbu, ar tai religija, kažkieno pranašystės arba paprasčiausi ne visai sveiko žmogaus svaičiojimai – tokios istorijos visada domino, jaudino ir baugino aplinkinius.

Pirmosios armagedono datos siejamos su krikščionybės plėtra ir pagal skirtingus Biblijos interpretavimus buvo 33 m., 666 m, 900 m., 1000 m., 1013 m., 1033 m., 1492 m., 1584 m., 1666 m., 1844 m., 1899 m., 1900 m.

666 m. ir 1666 m. – siejami su velnio skaičiumi, 999 m. – apverstas velnio skaičius. Tačiau kaskart velniui nepasirodžius, iš naujo buvo analizuojama Biblija ir ieškoma naujų užuominų į pasaulio pabaigą.

Prasidėjus švietimo epochai, o vėliau ir pramoninei bei technologinei revoliucijoms, spėlionės dėl apokalipsės tapo labiau “argumentuotos”. Armagedoną siejo su kometos, asteroido ar kitos planetos atsitrenkimu į Žemę, robotų sukilimu, branduoliniu karu ir pan.

Netruko rastis gausybė sektų, į kurias žmonės ėjo patikėję artėjančia pasaulio pabaiga. O kaip netikėsi, juk apie tai tiek filmų sukurta, knygų ir straipsnių parašyta! Kita vertus, nėra tikriausiai lengvesnio kelio išgarsėti, nei tapti pasaulio pabaigos pranašu. Tereikia perskaityti gamtos „ženklus” ar istorinėse knygose paslėptas „užuominas”.

33 mūsų eros metais, kai kurie krikščionys manė, kad pasaulio pabaiga ateis iškart po Jėzaus Kristaus mirties. Tačiau, kai taip neįvyko, armagedoną teko atidėti iki 666-ųjų – velnio skaičiaus metų.

Tiesa, buvo ir kitų pranašautojų, kurie žadėjo, kad pasaulio pabaigos taip ilgai laukti nereikės. 100 mūsų eros metais, po visų 12 apaštalų mirties, žadėta, kad įvyks antrasis atėjimas, po kurio gerieji pateks į dangų, o blogieji – ten, kur labai karšta. Ši prognozė, kaip ir 666 m. pasaulio pabaiga, neišsipildė.

Užburiantis tūkstantis

1000 -ieji – labai graži data. Tad nenuostabu, kad radosi išvedžiojimų, kad būtent tiek Dievas skyrė žmonijai praleisti Žemėje. To meto metraštininkai pažymėjo, kad laukiant 1000 – mečio Europoje kilo nemaža panika ir siaubas. Žmonės dalino savo turtus, užsidarydavo vienuolynuose, savaitėmis meldėsi ir atgailavo dėl savo nuodėmių. Kiekvienas perkūnijos griausmas buvo sutinkamas tarsi įspėjimas apie artėjančią pabaigą.

Praėjus 33 metams vėlgi laukta pasaulio pabaigos – juk praėjo tūkstantmetis nuo Jėzaus Kristaus mirties.

“Pranašiškieji” 666

Kitos pasaulio pabaigos teko laukti daugiau nei du šimtus metų. Romos popiežius Inocentas III viešai pranešė, kad pasaulis žus 1284 m., kai sueis 666 metai nuo islamo atsiradimo. Pats popiežius šios datos nesulaukė, todėl atsiprašinėti jam nereikėjo.

Dominikonų vienuolis, rašytojas ir astrologas Tomasso Campanella išpranašavo, kad 1603 m. įvyks Žemės susidūrimas su Saule. Nors taip nenutiko, T. Campanella iki pat savo mirties (1638 m.) buvo laikomas labai autoritetingu ateities prognozuotoju. Kodėl 1666 m. buvo laikomi pasaulio pabaiga, tikriausiai nesunku nuspėti – tas pats velnio skaičius 666.

Prognozės – sektų lyderių hobis

1843 m. adventizmo įkūrėjas Williamas Milleris pranašavo antrą Jėzaus Kristaus atėjimą į Žemę ir šėtono valdymo epochos pabaigą. Ši prognozė labai patiko to meto JAV žiniasklaidai, bet ji neišsipildė ir W. Milleris perkėlė pasaulio pabaigą į 1844-uosius. Jo pasekėjai suskubo išdalinti savo turtą, apleisti darbus ir ruoštis lemiamai dienai. Deja, ir vėl sekė nusivylimas…

Kitos, mormonų, sektos įkūrėjas Josephas Smithas taip pat savo pasekėjams žadėjo apokalipsę, kuri turėjo įvykto beveik penkiasdešimt metų po jo mirties 1981-aisiais.
1900 m. laukdami pasaulio pabaigos apie šimtą Rusijos stačiatikių sektos „Raudonosios mirties broliai ir seserys” narių susidegino ir įvedė naują, kruviną tradiciją, paplitusią įvairiose sektose, kurios laukė apokalipsės.

„Mokslininkų” žvaigždžių valanda

Po dešimties metų Europą išgąsdino astronomų prognozė, kad 1910 m. gegužės 18 d. į Žemę atsitrenks Galilėjo kometa. Tiesa, vėliau skaičiavimai buvo patikslinti – kometa pralėks pro šalį. Bet gandai skelbė, kad Žemę palies jos uodega, kuri paskleis nuodingas dujas, ir visi norintys apsisaugoti, turėtų įsigyti ampules su „priešnuodžiais”. Ar ne puikus verslo planas?

1919 m. gruodžio 17 d. susidūrus šešioms planetoms ateis pasaulio pabaiga – tokią prognozę pateikė meteorologas ir seismologas Albertas Porta, bet ir vėl suklydo.

1962 m. įvyko retas reiškinys – penkių planetų paradas, prie kurių prisijungė Saulė ir Mėnulis, o Indijos išminčiai netruko tai interpretuoti kaip apokalipsę. Bet ir jie apsiriko.

Kad pasaulio pabaiga ateis 1988 – ųjų rugsėjį įspėjo buvęs NASA darbuotojas Edgaras Whisenantas. Norėdamas įrodyti savo tiesą, jis išleido knygą “88 priežastys, kodėl antrasis atėjimas bus 1988 metais”, kurią įsigijo milijonai skaitytojų. Vis dėlto pranašystė neišsipildė. E. Whisenantas dar kelis kartus perkelinėjo datą, tačiau naujosios jo knygos nebetapo tokios populiarios.

Kitas amerikietis Haroldas Campingas taip pat leido knygas, kuriose „aritmetiškai paskaičiavo”, kad pasaulio pabaiga įvyks 1988 m., vėliau pasitaisė į 1994 m., o galiausiai nusprendė, jog 2011 – aisiais. Kaip visi žinome, šie spėjimai nepasitvirtino. Tiesa, paskutinė data vos netapo pačio H. Campingo pabaiga – supratus, kad vėl suklydo, „pranašą” ištiko širdies smūgis.

Beveik kasmet

2000 – ieji – taip pat gražus skaičius, kuris suteikė daugeliui armagedono belaukiančiųjų viltį. O ir paskui sekęs dešimtmetis buvo kupinas tokių „pranašiškų” pasaulio pabaigos datų. Žinomas rumunų išminčius vienuolis Arsenie tikino, kad 2002 m. rugpjūčio 11 d. 4 val. ryto įvyks milžiniškas žemės drebėjimas ir Pietų ašigalis susijungs su Šiaurės ašigaliu, o Žemė paskęs ugnies chaose.

2007 m. balandžio 29 d. armagedoną prognozavo amerikietis pastorius Patas Roberstonas, o rusas Piotras Kuznecovas teigė, kad tai ateis 2008 m. gegužės 28 d. ir paskatino savo sekėjus pasislėpti požeminėje oloje, kur jie praleido 175 pasaulio pabaigos laukimo paras. Kai kas teigė, kad legendinis Nostradamas įžvelgė apokalipsę 2009 – aisiais, dar kiti regėjo viso ko pabaigą 2010 m., kai esą baigsis nafta ir prasidės didžiulis karas dėl energetinių išteklių. 2011 – aisiais žadėtas Žemės susidūrimas su asteroidu… Bet kai kieno nelaimei, o daugelio Žemės gyventojų laimei, nei viena prognozė neišsipildė.

Majų kalendorius

Daugelis šią dieną sieja su senovės majų kalendoriaus pabaiga. Senovės majai, kaip ir mes, metus buvo padaliję į 365 dienas. Tačiau jie turėjo ne tik metinius kalendorius, bet ir ilgesnius, skirtus dar didesniems ar trumpesniems laiko tarpams matuoti. Vadinamasis trumpasis kalendorius apėmė 52 metus, o ilgasis – net 5125. Būtent ilgasis majų kalendorius pasibaigs 2012 m. gruodžio 21 d., tačiau tai nereiškia, kad laikas pasibaigs. Nuo gruodžio 22 d. prasidės naujas kalendorius, ir tiek: majai niekuomet nepranašavo, kad tą dieną įvyks pasaulio pabaiga.

Mažai tikėtina, jog majai buvo tokie galingi, kad Žemės planeta sukosi tik dėl jų kalendoriaus. Labiau tikėtina, kad majų protėvių skvarbus žvilgsnis per tūkstančių metų į priekį numatė kažką, kas sunaikins pasaulį. Ir nesvarbu, kad patys šiuolaikiniai majai to nepripažįsta – jaunoji karta visada pamiršta senolių išmintį, tai per kelis tūkstantmečius belieka džiaugtis, jog bent jau nepamiršo savo tautybės. Kokia dar ten protėvių išmintis.

Nibirų planeta

Tačiau apčiuopiama apokalipsės priežastis vis tiek turėtų kokia nors būti. Tam idealiai tiktų paslaptinga Nibirų planeta. Pagal hipotezes, šis slaptasis dangaus kūnas už Žemę didesnis net keturis kartus – įsivaizduojat, kas būtų jei jis įsibėgėjęs įsirėžtų į mūsų vargšę planetą! Planetos likučiai papildytų asteroidų gretas, o gyvybė pranyktų kaip rytmetinis sapnas.

Na gerai, toks scenarijus gal kiek per daug fantastiškas net ir lakiausios fantazijos savininkams. Tačiau nebūtinas tikras susidūrimas su Nibiru – pakaktų jos priartėjimo prie Žemės ir dėl didžiulės gravitacijos pas mus pakiltų potvyniai ir cunamiai, nušluosiantys ištisus miestus ir valstybes.

Čia jau geriau. Jei tik ne tie kietakakčiai NASA specialistai, nenustojantys kartoti, jog nėra tokios planetos Nibiru arba kitaip sakant – „Planetos X“. „Nėra jokių Nibiru egzistavimo įrodymų. „Deja“, bet nėra jokios Nibiru planetos, nėra jokios „Planetos X“ ir niekas link mūsų neskrieja“, – tvirtina Donas Yeomansas iš NASA Reaktyvinio judėjimo laboratorijos.

Sakykim NASA šį karta teisi. Bet gal apokalipsę gali sukelti ne Nibiru, o koks nors kitas dangaus kūnas? Pavyzdžiui, tam puikiai tiktų Elenino kometa – ji galėtų būti netgi užsimaskavusia Nibiru planeta ir atskriejusi su didžiuliu įniršiu, galėtų nušluoti gyvybę nuo Žemės paviršiaus. Gaila, kad pati Elenino kometa nesuprato, koks didingas vaidmuo jai buvo paskirtas – šiais metais ėmė ir skriedama pro Saulę išdavikiškai suiro.

Saulės aktyvumas

Tad kur čia bet koks save gerbiantis apokalipsės pranašas gali gauti ramybę? Nebėra nei Nibiru planetos, nei Elenilo kometos. Lieka vienintelė viltis – didėjantis Saulės aktyvumas. Nors jis yra ciklinis procesas, besikartojantis daugybę metų, bet kas trukdo 2012 metų pabaigoje taip vožtelėti Žemės kryptimi plazmos šūvį, jog iš mūsų teliktų skrudintas „šašlykas“? Tuo labiau, jog ir liaudies išmintis sako – „viena kartą ir lazda iššauna“.

Deja vėlei su tuo nenori sutikti NASA mokslininkai. Net jei 2012 metais ir ateitų pasaulio pabaiga, Saulė dėl to tikrai nebus kalta. Priešingai nei tai, kuo bando įtikinti kai kurie pesimistai, mūsų žvaigždė nesugebėtų sugeneruoti tokio galingo Saulės žybsnio, kuris mūsų planetą visiškai sudegintų, teigia kosmoso agentūra.

„Saulėje paprasčiausiai nėra pakankamai energijos, kad ji galėtų pasiųsti 149,6 mln. kilometrų nuotoliu ugnies kamuolį žudiką ir sunaikinti Žemę“, – teigia NASA pareigūnai.

Mokslininkai sutinka, jog Saulė iš tiesų netrukus pasieks 11 metų aktyvumo ciklo viršūnę. Tačiau jo tikimasi 2013 ar 2014 metais, o ne kitąmet, teigia tyrėjai. Be to, per daugybę metų nesuskaičiuojami Saulės aktyvumo maksimumai atėjo ir praėjo, o Žemė vis dar gyvuoja.

Tačiau šie samprotavimai yra antraeiliai, palyginus su esminių argumentu – deginantis žybsnio karštis negali atkeliauti iki mūsų planetos. Tiesa, Saulės aktyvumas gali kitaip paveikti mūsų planetą. Pavyzdžiui, žybsniai gali laikinai įelektrinti Žemės atmosferą, dėl to gali sutrikti palydovinis ryšys. O vainiko masės išvaržos (angl. coronal mass ejections, CME), didžiuliai Saulės plazmos išsiveržimai, į kosmosą ištrykštantys 5 mln. kilometrų per valandą ar didesniu greičiu, gali sukelti dar daugiau problemų. Jos gali pažeisti visuotinės padėties nustatymo sistemų (GPS) signalus, radijo ryšį ir elektros tiekimą.

Taigi, galinga, tiksliai nukreipta išvarža mūsų vis labiau nuo technologijų priklausančiai visuomenei gali padaryti rimtos žalos. Tačiau ji tikrai nesunaikintų planetos ar žmonijos, teigia mokslininkai.

Pasaulio pabaigos datos

Vis dėlto armagedono belaukiantys neturėtų nusiminti, nes naujų pasaulio pabaigos datų ir toliau netrūksta. Šiais metais apokalipsę žada senovės majų kalendorius ir gandai apie pokyčius mūsų galaktikoje; kitais metais skaičius 13 atsipalaiduoti neleis; 2014 m. kai kurie astrofizikai prognozuoja, kad į mūsų Saulės sistemą atkeliaus didžiulis kiekis kosminių dulkių, kuris sunaikins viską savo kelyje. 2015 – ieji žymės 9576 metų ciklą, kuris esą atneša civilizacijų žlugimą. Pasak to pačio Nostradamo žinovų, 2018-aisiais įvyks viską sunaikinsiantis branduolinis karas. 2019 – aisiais žadamas vėl gi susidūrimas su asteroidu ir t.t. ir t.t…