Archyvai

Šv. Silvestras



Lapkričio 26

Bažnyčios istorijoje yra du šventieji Silvestro vardu – popiežius Silvestras I, miręs 335 m., ir vienuolyno abatas Silvestras, gyvenęs maždaug 1177-1267 m. Pirmojo liturginė diena yra lapkričio (XI. 26), o antrojo – gruodžio mėnesį, Naujųjų metų išvakarėse (XII. 31).

Iš turimos liaudies tikėjimų medžiagos sunku spręsti, kuriose šalies vietose kuris šių šventųjų labiau gerbtas. Šiaip ar taip, jie abu buvo tapę Lietuvos merginų tekybos vilčių išpildytojais: tų dienų liaudies tikėjimai, kiek mums šiandien žinoma, siejasi su vedybinės laimės būrimais. Daugiausia šių tikėjimų yra užrašyta Klaipėdos krašte ir Suvalkijoje, mažiau – Rytų Lietuvoje.

Švenčioniškės merginos šv. Silvestro dienos išvakarėse, išbėgusios kieman, apkabindavo kiek pajėgia daugiau tvoros statinių ir skaičiuodavo – pora ar liekas. Jei pora, – greitai ištekės, jei vienas atliko, teks dar bent metus piršlių palūkėti. Suvalkietės šv. Silvestro dienos vakare į vandens sklidiną dubenį įmesdavusios porą angliukų, pirštu juos pasukinėdavusios, žiūrėdavo, ar jie suplauks draugėn. Jei suplaukė, gal Dievas duos dar šią žiemą ištekėti.

Kai kurie žemaičių būrimai reikalavo didesnės rizikos, net nugalėti baimę. Pavyzdžiui, šv. Silvestro dienos vidurnaktį reikėjo vienai nuėjus į jaują (kaip žinome, jaujos visada stovi atokiau nuo kitų trobesių, jos žmonių laikomos velnių ir kitokių dvasių buveine), pasilypėti ant duobos (šildomoji patalpa jaujoje), užžiebti žvakę ir įdėmiai žiūrėti į tamsą. Tada pamatysi savo likimą: gal tai bus jaunikis, o gal ir karstas. Galima savo likimą pamatyti ir vienam užsidarius kambaryje, taip pat užsidegus žvakę žiūrint į veidrodį.

Pasakojama, kad daugelis, taip mėginusių savo ateitį išsipranašauti iš baimės susirgę ir numirę. Dar sakyta, kad pačiame vidurnaktyje reikia išbėgus kieman purtyti tvorą ir sakyti: „Tvora, tvora, tave purtau, šunys, lokite! Sakykit, iš kurios pusės ateis mano sužadėtinis!“ Kurioje pusėje pasigirs šuns lojimas, iš ten galima laukti piršlių. Dar tą naktį merginos per medinį rėtį pildavo į dubenį ištirpdytą šviną ir žiūrėjo, kokios figūros susiformuoja vandenyje. Pagal tai spėdavo savo ateitį. Naujesnės kilmės būrimas yra su degtukais, atsimenant, kad degtukus tik XIX a. kaime imta naudoti: anksčiau ugnis buvo įskeliama skiltuvu į titnagą ir įpučiama į sausą kempinę ar drobinį skudurą. Reikia šv. Silvestro vidurnaktį įbrėžti degtuką, galvute jį prilipdyti prie stalo ir stebėti, kurion pusėn degtukas nusvirs – iš ten lauktini piršliai.

Nekyla abejonių, kad šv. abato Silvestro diena savo būrimais siejasi į bendrą visumą su po keleto dienų švenčiama šv. Andriejaus švente (XI. 30).

Būrimai savo esme yra bemaž tapatūs Kalėdų – žiemos meto burtams.





*Privaloma

*Privaloma (Nebus rodoma)