Archyvai

Šv. Antanas, Šienapjūtė



Birželio 13

Šią dieną nuo senovės kaimuose prasidėdavo šienapjūtė.

Buvo tikėta, kad nupjauta žolė gerai atželia, jeigu ji pjaunama per jauną mėnulį. Juokauta, kad jei žolę šienausi sode visai prie pat obels, antaniniai obuoliai išaugs kamuolio didumo. Šią dieną moterys neverpdavo linų, nes manyta, kad tokiu atveju juos užpuls kenkėjai. Jei šią dieną pastebimas gandras pievoje varliaujantis, kita diena bus saulėta, giedra.

Nuo šios dienos kaimuose tradiciškai prasidėdavo jaunimo naktigonės. Jaunimas pernakt vakarodavo, dainuodavo aplink laužus. Kepdavo lašinius, žuvį, gaudydavo ir virdavo vėžius. Naktį laukuose būdavo palikti arkliai. Jei patekėjęs mėnuo apšviesdavo kaštonės kumelės kaktą, tai buvo laikoma geru ženklu, kad kaimenėje bus daug kumeliukų.

Į Lietuvą atėjus krikščionybei, šienapjūtės šventė sutapatinta su Antano varduvėmis. Šv. Antanas Paduvietis (1190-1232) gimė Lisabonoje, Portugalijoje, turtingoje ir kilmingoje šeimoje. Būdamas 16 metų įstojo į Šv. Augustino vienuolių ordiną, vėliau perėjo į pranciškonus. Vėliau keliaudamas po šalis garsino Evangeliją. Antanas mirė būdamas 35 metų, 1231 m. birželio 13 d. Po metų popiežius Grigalius II paskelbė jį šventuoju.

Pasakojama, kad vieną kartą Antanas nusivedė netikinčiuosius prie jūros ir ten pradėjo sakyti pamokslą žuvims. Žuvys buvo iškėlę galvas iš vandens galvas ir atrodė tarsi jo klausytųsi.

Šv. Antanas vadinamas miesto, moterų, sužadėtinių globėju, jo pagalbos šaukiamasi ką nors pametus. Šv. Antanas lietuvių mene dažniausiai vaizduojamas su rudu pranciškonų abitu, rankose laikantis kūdikėlį Jėzų. Toks vaizdavimas atsirado iš legendos, kad Šv. Antanui meldžiantis savo kambaryje, jam pasirodžiusi Švč. Mergelė Marija su kūdikėliu Jėzumi ant rankų.
Švenčiam Šv. Antaną.





*Privaloma

*Privaloma (Nebus rodoma)