Ši senovinė lietuvių liaudies šventė išlikusi tik rašytiniuose šaltiniuose. Ji buvo švenčiama per pirmąją mėnulio delčią po žiemos saulėgrąžos.
Ši šventė buvo skirta pažadinti naują gyvybę. Buvo paprotys papurtyti apsnigtas obelų ir kitų sodo medžių šakas, pabelsti miegančioms bitutėms į avilius.
Tikėta, kad žemės augmenijos gyvybei daug įtakos turi požemių gyventojai – žalčiai. Senovėje lietuviai šią dieną žalčių parsinešdavo į trobas. Žalčiai turėję tarsi ašventinti valgius. Be to, tikėta, kad gyvačių karalius sugeba pasiversti kumeliuku. Taigi šventė buvo vadinama ir Kumeliuko krikštynomis. Tradicinis krikštynų valgis – „kamukai“. Taip vadinamus pyragėlius iš aguonų, kanapių, žirnių ir medaus kepdavo netekėjusios merginos.
Jaunimas šią naktį švęsdavo be miego iki pat paryčių!