Archyvai

Kalėdos



Gruodžio 25

Kalėdos – kūdikėlio Jėzaus gimimo šventė. Tikinčio žmogaus sąmonėje tai yra sunkiai suvokiama paslaptis – Dievas, Visatos Kūrėjas, gimsta iš moters, kad paskelbtų žmonėms atpirkimo mokslą, kad padėtų jiems po žemės vargų vėl grįžti į dangaus rojų, iš kurio po pirmųjų tėvų nuopuolio jie buvo ištremti.

Pasaulis iki šiol nuo Jėzaus gimimo skaičiuoja metus. Baigiasi jau antrasis tūkstantmetis, kai kalėdinio džiaugsmo paslaptį skelbia viso pasaulio bažnyčių varpai, kviesdami Kalėdų ryto Piemenėlių mišioms.
Žmonės, tikėdami, kad žiemos laikotarpis nuo Kalėdų iki Trijų karalių (01 06) yra ypatingas, ilsėdavosi, nedirbdavo jokių darbų, baimindamiesi užsitraukti Dievo rūstybę. Moterys neverpdavo, laikydamos tai nuodėme. Jaunimas, susirinkęs į vienus namus, linksmindavosi.

Iš senųjų istorijos šaltinių žinoma, kad dar XX a. pirmaisiais dešimtmečiais šis laikotarpis buvo švenčiamas kaip žiemos saulės grįžimo šventė. Mat gruodžio 24-ąją – pats trumpiausias šviesusis paros metas. Nuo gruodžio 25-osios saulė vėl ima kopti aukštyn į dangaus skliautą.

Senoviniai Kalėdų papročiai

Liaudiškuose Kalėdų papročiuose labai ryškus senųjų ūkinių metų užbaigimas ir bandymai iš įvairių reiškinių atspėti, kokie bus ateinantys metai. Savaime suprantama, kad žmogus siekdavo ir nulemti tų metų sėkmę sau, savo šeimai ir namams. Tai būdavo dviejų žemdirbio veiklos laikotarpių sandūra gamtos atgijimo taške.

Darytina išvada, kad kaladė-blukas dar buvo žinoma XIX a. papročių dalis. Galbūt blukas, kaip iš baltų senovės atkilęs derliaus dvasios įvaizdis, seniau buvo valkiojamas su derliaus, laimingų ateinančių metų linkėjimais žiemos saulės grįžimo metu. Archaiškesne forma tas paprotys buvo išlikęs latviuose, kiek pakitęs – Lietuvos šiaurėje, kol pagaliau visai išnyko. XIX a. pab. – XX. a. pr. bluko vilkimas, kaip gero linkėjimas, dar pasitaikydavo Žemaitijoje, bet jau Pelenų dienos papročiuose.

Bluko deginimas rodo, kad senovėje Kalėdų papročiuose ugnis – šviesos ir gėrio simbolis – taip pat yra turėjusi ritualinio sakrališkumo prasmę. Iš čia ir bus atsiradęs kalėdinės eglutės su žvakutėmis paprotys.

Ar seniai lietuviai puošia kalėdinę eglutę? Prieš atsakydami į šį klausimą, pasižiūrėkime, kur toks paprotys užregistruotas seniausiai. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad žaliomis šakelėmis prieš Naujuosius metus savo namus puošdavę dar senovės graikai ir romėnai. Tačiau tai nebuvo eglutė, kurią matome dabar, o tik įvairūs žalumynai, tarp jų ir eglišakės, kabinamos palubėje. XIV a. Naujuosius metus perkėlus į žiemą, sausio pirmąją, pamažu esą buvę imta žalumynais namus puošti per Kalėdas. Tai buvusi ir slyvos, vyšnios, obels šaka, iš anksto įmerkta į vandenį, kad Kalėdoms pražydėtų. Buvo tikima, kad atbudusios augalo jėgos persiduos žmonėms, suteikdamos jiems sveikatos, reikalingos ateinančių metų darbams.

Jau iš XVI a. pirmosios pusės yra žinoma, kad Vokietijoje Elzaso krašte nuo seno buvo paprotys Kalėdoms ant stalo pastatyti mažą eglutę, papuoštą obuoliais ir saldumynais, dažniausiai įvairiais kepiniais. Tada žvakučių ant eglutės dar nebūdavo. Ilgainiui pastatomos eglutės, vietoje palubėje kabinamų šakų, išplito po visą Vokietiją, o iš jos ir į kitas šalis. Mažos eglutės jau su žvakutėmis atsirado taip pat Vokietijoje, Hanoverio krašte, XVII a. antrojoje pusėje. Tada ten žvakutė būdavo uždegama ant kiekvienos medelio šakutės. Didelės kalėdinės eglės pačioje XIX a. pradžioje buvo pastatytos prieškalėdinės mugės metu Drezdene. Tad maždaug 1807-uosius galima laikyti dabar pas mus miestų aikštėse puošiamų didžiųjų kalėdinių eglių seniausiu žinomu „gimtadieniu“. Mažesnės eglutės, puošiamos namie įvairiais blizgučiais, karoliukais, stiklinėmis žvaigždutėmis, obuoliais, saldainiais ir panašiai, Europoje paplito nuo XVIII a. Paprastai po eglute Kalėdų rytą vaikai rasdavo jiems Kalėdų senelio paliktų dovanų.

Rusijoje kalėdinė eglutė pirmiausia pasirodė miestuose, kuriuose gyveno nemaža vokiečių, XIX a. pirmojoje pusėje. Rašytojas F. Dostojevskis viename savo 1848 m. išspausdintų apsakymų rašo tokią eglutę prieš penkerius metus matęs vaikams surengtame pokylyje.

Lietuvoje kalėdinė eglutė XX a. pirmaisiais dešimtmečiais kaime dar nebuvo žinoma. Šio amžiaus 4-ajame dešimtmetyje ją kartais rengdavo savo vaikams miestiečiai ar mokyklose išradingesni mokytojai. Kalėdų eglutės buvo puošiamos obuoliais, saldainiais, spalvoto popieriaus pynėmis.

Prieš Kalėdas skubame į parduotuves ieškoti kuo įvairesnių žaislų, žibučių, papuošalų kalėdinei eglutei ar šakai. Tačiau net spalvingiausias žaisliukas ar blizgutis nesuteiks tiek džiaugsmo, kaip paties pasidaryta puošmena. JAV lietuviai sugalvojo labai originalią puošybą, beje, prisiminę mūsų tradicinius šiaudinius vestuvių „sodus“.

Šiaudinukai gali būti labai įvairūs. Paprasčiausiai tam tikro ilgio sukarpyti šiaudeliai sunarstomi ant siūlo, iš jų daromos įvairiausių figūrų kombinacijos. Kartais suskaldyti šiaudeliai prilipdomi ant popieriuje nupieštų ornamentų, gėlių žiedų. Piešinys su prilipdytais ant abiejų pusių šiaudeliais iškerpamas, papuošalas kabinamas ant eglutės. Iš šiaudelių daromos grandinės, „tiltai“ ir jais apkarstomos eglutės šakos. Kad rugių ar kviečių šiaudai nelūžtų, netrūkinėtų, jie iš pradžių pašutinami verdančiame vandenyje, tada pasidaro elastingi. Kviečių šiaudeliai geltonesni, rugių – pilkesni, šviesesni ir ypač tviska apšviesti lempučių šviesos.

Didžioji metų šventė jau beldžiasi į mūsų namų duris.

Dovanos Kalėdų proga rekomenduojame iš Breto.lt





*Privaloma

*Privaloma (Nebus rodoma)