Jorė, Jurginės, Ganiklio diena

Nuo seno, balandžio 23 dieną, buvo švenčiama gyvulių globėjo Ganiklio ir žalumos dievo Jorio garbinimo šventė – Jurgines.

Jorėti – reiškia augti, plisti, žaliuoti ir t. t. Sakoma „pažaliavo kaip jorė“, „medis žalias it jorė“ (Lietuvių kalbos žodynas). Į Lietuvą atėjus krikščionybei, šios šventės sutapatintos su Jurginėmis, šv. Jurgio vardo diena.
Šv. Jurgis lietuvių mene vaizduojamas kaip karys su ietimi ant žirgo, po kurio kanopomis raitosi blogio slibinas. Tai krikščionybės nešėjas, gynėjas, gyvulėlių globėjas. Neveltui vardas Jurgis (rusiškai Georgas, angliškai Džordžas), kilęs iš žydų kalbos ir reiškia „žemdirbys“. Jo šventė – pavasarį, kai atgimsta žemdirbystė.

Jorė arba Joris – tai pavasario Perkūnas, žadinantis gyvybės jėgas. Jis yra raitelis, panašus į mūsų Vytį ir šv. Jurgį. Jorė valdo žemės raktus, prikelia augmeniją, pabudina žemę, siunčia lietų. Jorė globoja žirgus, gyvulius, žvėrelius.

Kaimo žmonės per Jorę išgena gyvulius į ganyklą ir išjoja arklius naktigonėn; su tuo susiję įvairūs apsisaugojimo nuo burtininkų, raganų ir vilkų ritualai, iš kurių bene svarbiausias esti gaidžio aukojimas. Šį rytą niekam nevalia eiti iš trobos lauk, kol šeimininkas neapėjo sodybos. Jis papjaudavęs juodą gaidį, kraują išvarvindavęs prie tvarto durų į arklių ėdžias ant avižų. Vidurius dėdavęs ant akmens sakydamas: „Te, Dievuli, tavo dalį!“ Mėsą virdavę pusryčiams.
Arba ūkininkai darydavę alų, pjaudavę juodą gaidį su devyniomis skiauterėmis, kraują nešdavę į tvartą ir kryžmai ištepdavę duris. Tada troboje gerdavę alų. Dalis alaus išpilstyta ir padėta ant stalo, dalis ąsotyje. Kai išgeriamas ant stalo buvęs alus, šeimininkė kiekvienam duoda pagert iš ąsočio. Kiekvienas atsigėręs turi subliauti kurio nors gyvulio balsu. Šeimininkė atsako gyvuliam skirtais žodžiais; pvz., kai pagirdytasis nusižvengia, šeimininkė sušunka „tprū!“.

Kraujas buvo aukojamas ne vien geroms dvasioms, bet ir apsisaugoti nuo piktųjų. Sakykim, kad arkliams ko bloga neatsitiktų, kad jų nejodytų slogutis (piktoji dvasia), Jorės rytą papjaunamas gaidys, paimamas už kojų ir juo perbraukiama arkliui per nugarą; arba gaidžio krauju ant tvarto durų nupiešiamas slogučio kryžius. Būta tikėjimų, susijusių su kurmio krauju, juo patepa arklius, kad visus metus būtų riebūs; taip pat ir su šešku – jį sudegina krosnyje ir pelenų įmaišo į duoną, į avižas ir per Jorę duoda arkliams, kad jie su vežimu klusniai eitų kur varomi.
Antra grupė tikėjimų susijusi su sveikata, orų ir kitokiais spėjimais. Artėjant vasarai, per Jorę rūpinamasi ir grožiu bei sveikata, o svarbiausia, kad nekiltų gaisrų. Prieš Jorę reikia nusiprausti varlių kurkulais; reikia nusiprausti sula ir tik tada ją gerti; reikia spjauti į skruzdėlyną, kad skruzdės užpurkštų rūgšties ant veido; visos šios priemonės saugo nuo nudegimo ir šlakų.

Jorės metas ypač tinkamas keisti gyvenamąją vietą – tai žinoma daugelyje tautų. Su tuo susiję sandoros ir sėkmės tikėjimai. Persikeliant reikia paliekamas patalpas iššluoti, kad visa sėkmė neliktų senojoj vietoj. Atėjus į naują vietą, vidun pirmiausia reikia nešti duonos kepalą, – turėsi perteklių. Į naują vietą pirmiausia reikia mesti katę – seksis čia gyventi. Senojoje vietoje reikia palikti visus šaukštus, tada ten liks visas badas. Išeinant į kitą vietą negalima atgal atsigręžti, kad bėdos iš paskos neatsektų.