Archyvai

Helovinas (Halloween)



Spalio 31

Spalio 31 dieną, kuri daugelyje šalių (JAV, Airijoje, Anglijoje) įvardijama kaip visų Šventųjų dienos išvakarės, gatvėmis bastosi baidyklėmis ir siaubo filmų herojais persirengę vaikai, reikalaujantys pinigų arba saldainių, pjaustinėjami moliūgai ir šiaip smagiai leidžiamas laikas.

Tiesa, Lietuvoje tokius vaizdus kol kas galima išvysti nebent prieš Helovino šventę televizijos rodomuose filmuose arba baruose bei naktiniuose klubuose, kurie jau nebe pirmus metus nepraleidžia progos pasipelnyti iš šios vakarietiškos tradicijos (pvz.: demonstruojama kaukolių kolekcija; šėlsta laumių karnavalas; vyksta Helovino madų demonstravimas, satanistų apeigos, „Drakulos kraujo“ degustacija; baro lankytojai geria iš taurės, pilnos nuodų; laimi negyvų gaidžių. Renginių metu vykstančioms loterijoms naudojamos „žalios“ gyvulių žarnos, „kraujo kisielius“, kraupiai išsišiepę moliūgai ir kt.).

Šventės ištakos ir tradicijos

Helovinas Lietuvoje sutinkamas ypač priešiškai, kadangi manoma, jog ši šventė kertasi su Vėlinėmis – mirusiųjų pagerbimo švente, kuomet nepriimtinas joks triukšmingumas, o reikalinga ramybė ir susikaupimas. Dažnai sakoma, kad tai – amerikietiška šventė. Tačiau taip manantieji klysta, nes pasirodo, kad mistiškų linksmybių šaknys – keltiškoje Airijoje. Istorikų nuomone, šiai tradicinei šventei pradžią davė Samhenas – senovės keltų genčių Naujieji metai, kurie buvo švenčiami lapkričio pirmąją. Buvo tikima, kad tą dieną visų per tuos metus mirusių žmonių sielos grįžta pas gyvuosius. Tiesa, kadaise visos šios klajojančios dvasios buvo laikomos nešančiomis gėrį ir ramybę, o šiandien, kalbėdami apie Heloviną, tradiciškai įsivaizduojame vampyrus, raganas ir kitą velniavą…

Helovinas yra kasmetinė šventė. Žodis Helovinas kilęs iš Katalikų bažnyčios (sutrumpintas Visų Šventųjų (All Hallow Even) pavadinimas). Kaip minėta, Helovino šventė išlikusi dar nuo senovės keltų laikų. Vėliau žaismingą Vėlinių sutikimo tradiciją perėmė airiai, o iš jų ji išplito po visą pasaulį. Per šventę neapsieinama be pagrindinio Helovino atributo – perpjauto moliūgo su viduje įstatyta degančia žvakute.

Helovinas – daugialypis kultūros reiškinys, mat čia susipina Vėlinių, Užgavėnių, derliaus švenčių apeigos.

Žiupsnelis istorijos

Jei pažiūrėsime istoriškai, ilgą laiką krikščionybė taikiai sugyveno su senųjų pagoniškų apeigų elementais. Tik XVI ar XVII amžiuje du sutrikusios psichikos vokiečių vienuoliai ištraukė Senovės Babilono rankraštį „Raganų kūjis“, išplatino jį ir tai tapo pretekstu deginti žmones („raganas“), persekioti senuosius papročius.

Velnio su ragais, vampyrų, Drakulos įvaizdžiai yra svetimi tradicinei europiečių kultūrai, jie atėję iš Azijos tamsybių. Senoji baltų kultūra vėles, mirusiųjų ir gyvųjų pasaulio santykį suprato racionaliai. Jie tikėjo, kad juslinės bendravimo su kūną palikusia vėle formos neįmanomos ir pavojingos. Šia prasme linksmybės mirusiųjų minėjimo dieną būtų absurdas.

Amerikiečiai neturi savo kultūros šaknų, nežino ir protėvių kulto. Jie pavertė Vėlines kažkuo panašiu į komercinį karnavalą. Helovino paprotys į Ameriką atkeliavo 1840-aisiais. Jį atvežė airių imigrantai, bėgantys iš savo šalies dėl bado. Tuo laiku mėgiamiausia išdaiga Naujoje Anglijoje buvo namų kiemo puošimas ir vartų atidarymas.

Ką pasakoja legendos

Kai kuriose istorijose pasakojama, kad tą dieną atsiskyrusios nuo kūno dvasios ir tos, kurios mirė per praėjusius metus, grįžta, ieškodamos kūnų, kuriuos galėtų apsėsti per ateinančius metus. Buvo tikima, kad tai vienintelė sielų viltis įgauti pomirtinį gyvenimą. Keltai tikėjo, kad visi erdvės ir laiko dėsniai šiuo metu nustodavo galioti ir tai leisdavo dvasių pasauliui susimaišyti su gyvųjų pasauliu.

Aišku, kad gyvieji nenorėjo būti apsėsti dvasių. Taigi spalio 31-osios naktį kaimo gyventojai užgesindavo ugnį savo namuose, kad jie taptų šalti ir nemalonūs. Tuomet jie apsirengdavo šėtoniškais bjauriais drabužiais ir triukšmingai žygiuodavo po kaimą, stengdavosi atbaidyti dvasias, kurios ieško gyvų kūnų.

Kai kuriais pasakojimais pasakojama, kaip keltai sudegindavo ką nors ant gėdos stulpo, jeigu buvo įtariama, kad tas žmogus jau buvo apsėstas dvasių. Tai turėjo būti savotiška pamoka dvasioms. Kiti keltų istorijos pasakojimai teigia, kad visi šie pasakojimai viso labo tėra mitas.

Romėnai priėmė keltų praktiką kaip savą. Tačiau pirmajame mūsų eros amžiuje jie atsisakė aukoti žmones ant laužo.

Bėgant laikui, aukojimas tapo labiau ritualizuotas. Išnykus tikėjimui dvasių apsėdimu, papročiai rengtis vaiduokliais, velniais ir raganomis tapo labiau ceremoniniais. Manoma, kad paprotys vaikščioti po namus prašant saldumynų arba pokšto (angl. trick-or-treat) kilo jau ne iš airių keltų, tačiau išsirutuliojo iš devintojo amžiaus Europos papročio, vadinamo dvasių ieškojimu (angl. souling). Lapkričio 1-ąją, Visų Šventųjų dieną, senovės krikščionys vaikščiodavo iš kaimo į kaimą prašydami „dvasios pyrago“, padaryto iš kvadratinių duonos gabalėlių su serbentais ar razinomis.

Kuo daugiau pyrago elgetautojai gaudavo, tuo daugiau maldų jie pažadėdavo sušnekėti už davusiųjų žmonių artimųjų sielas. Tuo metu buvo tikima, kad mirusieji kurį laiką po mirties būdavo pragaro prieangyje ir kad malda, kalbama netgi nepažįstamo žmogaus, gali sutrumpinti dvasios kelią į dangų.

Kodėl moliūgas?

Paprotys daryti žibintus iš moliūgų greičiausiai kilęs iš airių folkloro. Kaip pasakojama pasakoje, žmogus, vardu Džekas, kuris buvo liūdnai pagarsėjęs kaip girtuoklis ir sukčius, apgaule privertė Šėtoną įlipti į medį. Tuomet Džekas išskaptavo ties medžio kamienu kryžių, taip paspęsdamas spąstus Šėtonui. Džekas sudarė su velniu sandėrį, kad, jeigu jis pažadės niekuomet jo daugiau negundyti, jis nuleis jį žemyn.

Džekas po mirties nebuvo įleistas į Dangų dėl savo blogų darbų, tačiau velnias jo neįsileido ir į pragarą, nes jis buvo jį apgavęs. Velnias tik davė Džekui žarijų, kad jis galėtų pasišviesti kelią per akliną tamsą. Žarijos buvo įdėtos išskobtos ropės viduje, kad jos ilgiau degtų.

Airiai naudodavo ropes kaip „Džeko žibintus“. Kai imigrantai atkeliavo į Ameriką, jie suprato, kad moliūgus daug patogiau naudoti. Todėl „Džeko žibintais“ Amerikoje tapo išskobtas moliūgas su degančiomis žarijomis viduje.

Taigi nors kai kurios pagonių grupės ar satanistai Heloviną įvardina kaip savo „šventę“, ji nėra kilusi iš blogio. Ji kilo iš keltų Naujųjų metų šventimo papročių ir iš viduramžių europiečių maldų ritualų. Ir šiandien daugelis bažnyčių rengia Helovino šventes arba moliūgų skobimo vakarėlius vaikams.

Linksma Helovino istorija

Apsirengiame šėtoniškais bjauriais drabužiais ir triukšmingai švenčiame.





*Privaloma

*Privaloma (Nebus rodoma)