Archyvai

> Šv. Klemensas, Žvejų diena

Lapkričio 23 Lapkričio 23-oji paskelbta Šv. Klemenso, Žvejų globėjo diena. Popiežius Klemensas (Clemens Alexandrinus), vėliau paskelbtas šventuoju, gyveno apie 150 – apie 215 a. po Kr. Spėjama, kad jis gimė Atėnuose, o iki krikšto jo vardas buvo Titas Flavijus. Nuo 190-ųjų Aleksandrijoje jis klausė katechetų vadovo Panteno krikščioniškojo mokslo. Po šio mirties tapo katechetų mokyklos vadovu. Pirmieji krikščionių skelbėja neigiamai žiūrėjo į literatūrinę veiklą, buvo nusistatę prieš pagoniškąjį senovės graikų mokslą ir filosofiją. Klemensas pirmasis ragino skelbti krikščionybę raštu, o tikėjimą pagrįsti mokslu ir filosofija. Graikų filosofiją jis vertino kaip Dievo duotą dovaną, nes graikai patys tokių žinių nebūtų sugebėję pasiekti. Anot jo, jie tas žinias paėmė iš šv.Rašto, bet būdami garbėtroškos apie tai nutylėjo. Žinomos Klemenso knygos: 3 dalių „Auklėtojas“, 7 dalių „Mokslavyrių aiškinimų apie tikrąją filosofiją kilimai graikų kalba“, „Atsišaukimas į graikus“. Jis buvo ir vienas iš pirmųjų krikščioniškųjų himnų kūrėjų. Šv. Klemensas buvo persekiojamas dėl krikščionybės skelbimo ir ciesoriaus įsakymu nuskandintas Juodojoje jūroje. Išlikęs pasakojimas, kad jo labai gedėjo ir verkė katalikai. Tada prasiskyrė jūra ir jie pamatė kelią, kuriuo eidami surado jūros dugne pastatytą marmuro bažnyčią, o joje begulintį šv. Klemenso kūną. Pagarbinę Dievą, žmonės grįžo atgal, o jūra vėl užsidarė. Todėl šv. Klemensas laikomas žvejų globėju. Žvejų ...

> Šv. Cecilija, muzikantų diena

Lapkričio 22 Lapkričio 22 d. laikoma Šv.Cecilijos, muzikantų diena. Europoje šventoji Cecilija buvo laikoma vargonininkų, instrumentų gamintojų, muzikantų, dainininkų ir poetų globėja. Lietuvoje, sprendžiant iš nebuvimo su šia bažnytinio kalendoriaus diena susijusių prietarų, tikėjimų, nebuvo liaudyje populiari. Tik Suvalkijoje sakyta, – jei vyrai nori gauti dainininkę žmoną, turi šv. Cecilijos dieną sukalbėti devynerius poterius. Tai liudija mūsų kaimo žmones mėgus dainą ir vertinus gerą dainininką. Šventoji Cecilija gimė apie 200 m. Romoje. Tėvai ją ištekino už pagonio Valeriano, kurį ji įtikino priimti krikščionybę. Mirė nukankinta krikščionybės persekiotojų. Pasakojama, kad per savo vestuves Cecilija pati grojo vargonais ir giedojo „Padaryk, Viešpatie, mano širdį ir mano kūną švarų, kad aš būčiau verta“ (Ši frazė buvo vartojama pirmojoje Eucharistijos maldoje). Nieko linksmesno nėra. Reklama: Vestuvių atributika šventei

> Aušros vartų Marija, gailestingumo motina

Lapkričio 15 Lapkričio 15 d. Lietuvoje švenčiama paskutinė liturginių metų šventė, skirta Dievo Motinos – Marijos garbei. Nuo 1735 m. Vilniuje šią dieną vyksta tradiciniai atlaidai. Vilniuje, Aušros Vartuose kabantis Švč. Mergelės Marijos paveikslas garbinamas kaip stebuklingas. Egzistavo daug šio paveikslo atsiradimo versijų. Viena iš jų, kad paveiksle nutapyta Lietuvos Didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto žmona Barbora Radvilaitė. Ši teorija atmesta. Remiantis paskutiniais tyrimais, manoma, kad šis paveikslas buvo sukurtas apie 1620-1630 m. pagal Nyderlandų dailininko Martino de Voso pavyzdį, remiantis 1580 m. Thomo de Leu atlikta graviūra. Jo dailininkas neaiškus. 1927 m. liepos 2 d. Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslas buvo iškilmingai vainikuotas. Jam suteiktas Gailestingumo Motinos titulas. Tuomet aplink paveikslą buvo apie 14000 stebuklingų išgijimų ženklų - votų (aukso ir sidabro širdys, rankos, kojos, akys ir kt. ), kurias sunešė atsidėkodami už išgijimą žmonės. Švenčiam paskutinę liturginių metų šventę.

> Šv. Hubertas, Medžiotojų diena

Lapkričio 3 Šią dieną nuo seno Lietuvoje prasidėdavo medžioklės sezonas. Lietuvių pagonių medžioklės deivė buvo Medeinė. Romėnai turėjo medžioklės deivę Dianą, o graikai – Artemidę. Įsigalėjus krikščionybei, Medžioklės diena sutapatinta su šv. Huberto varduvėmis. Šv. Hubertas laikomas medžiotojų globėju. Fransua Hubertas gimė apie 655 m. Jis buvo Burgundijos hercogo Huberto sūnus. Jaunasis Hubertas mėgo kraugerišką medžioklę ir puotas. Anot legendos, vieną šv. Kalėdų vakarą Hubertas išjojo medžioti ir pamatė elnią su didžiuliais dešimties atšakų ragais. Jis pasiruošė sviesti ietį, bet pargriuvo. Elnią nutvieskė šviesa ir tarp jo ragų Hubertas pamatė šviečiantį auksinį kryžių. Nuo to laiko jaunuolis atsisakė aukštų titulų ir gyveno atsiskyrėlio gyvenimą. 7 metus atsiskyręs Hubertas gyveno Ardėnų kalnuose akmeninėje trobelėje. Po to buvo paskirtas Mastrichto ir Luticho vyskupu. Savo buvusių medžioklių plotuose Hubertas įkūrė keletą vienuolynų, rūpinosi gamtos apsauga. Po mirties (727 m.) paskelbtas šventuoju ir palaidotas šventojo Huberto bazilikoje netoli Nemiūro miesto. Žinoma, kad Hubertas išvedė naują medžioklinių šunų veislę – bluthaundus. Viduramžiais šie šunys buvo tituluojami šventojo Huberto skalikais. 1738 m. buvo įsteigtas šv.Huberto ordinas, kuriuo apdovanojami asmenys, nusipelnę medžioklėje. 1752 m. šis ordinas buvo suteiktas ir Lenkijos karaliui, Lietuvos did. kunigaikščiui Augustui III-ajam. Sveikiname medžiotojus.

> Mirusiųjų atminimo diena, Vėlinės, Ilgės

Lapkričio 2 Vėlinės – visų mirusiųjų pagerbimo šventė. Gyvieji aplanko mirusiuosius kapuose, uždega žvakutes, manoma, kad mirusieji taip pat ateina pas gyvuosius. Vėlines lietuviai šventė nuo senovės. Tai dar pagoniška šventė. Buvo tikima, kad mirštant žmogui nuo kūno atsiskiria vėlė, kuri vėliau bendrauja su gyvaisiais, juos nuolat lanko. Lietuvių liaudies dainose sakoma, kad miręs žmogus atsisėdąs į „vėlių suolelį“, kad motinos mylimas sūnus tampąs „vėlių ženteliu“, o dukrelė – „vėlių martele“, kad jie išeiną pro „vėlių vartelius“. Tikėta, jog vėlės lankosi savo gyventose vietose, o mėgstamiausias lankymosi metas – gūdus ruduo. Neveltui ir lapkričio mėnesį žmonės senovėje vadino vėlių mėnesiu. Seni žmonės pasakoja, kad anksčiau nebuvę papročio per Vėlines degti kapinėse žvakučių, kaip šiais laikais. Anksčiau vėlėms būdavo keliamos puotos. Dar XIX a. kai kuriuose Lietuvos regionuose ir kituose Europos kraštuose buvo paprotys ruošti kapinėse ar namuose vaišes, kviesti į jas savo mirusiuosius. Pavakarieniavus pačiose kapinėse, jose būdavo paliekama maisto vėlėms. Kartais kapai būdavo palaistomi medumi ir vynu. Vėliau ypatinga reikšmė priskirta ugniai. Manyta, kad ugnis pritraukia vėles, tad joms degamos žvakės. Degindami žvakes gyvieji susitaiko su mirusiaisiais. Dzūkės seniau šią dieną šeimai patiekdavo nekasdieniškų valgių – grikinio saldienio ir šaltanosių. Saldieniui vandeniu užmaišytus grikinius miltus porą dienų paraugindavo, paskui ...

> Visų šventųjų diena

Lapkričio 1 Lapkričio 1-ąją – visų šventųjų diena. Šią dieną, liturgine šventųjų atminimo švente, paskelbė popiežius Bonifacas IV VII a. pradžioje. Popiežius Grigalius IV 998 m. šią šventę dar papildė lapkričio 2-ąja, skirta prisiminti visus mirusiuosius. Lapkričio 2-oji - Vėlinės. Visoje Europoje žmonės nuo senų laikų tikėjo gyvųjų ir mirusiųjų bendravimu, pastarųjų pagalba savo artimiesiems. Tikėta, kad mirusiųjų vėlės lanko žmones vėlyvą rudenį. Tad ne veltui lapkričio pradžioje minimos net dvi vėlių minėjimo šventės. Pirmoji šventė skirta paminėti žmonėms, po mirties paskelbtiems šventaisiais. Tikima, kad šventieji padeda žmonėms, jei jiems meldiesi. Lapkričio 1 d. Bažnyčia visada skelbė privaloma švente, Vėlinės kai kur Europoje yra darbo, kai kur – nedarbo diena. Prasidėjus Atgimimui, Lietuvoje 1990 m. vasario 9 d. priimtas įstatymas, pagal kurį lapkričio 1-oji paskelbta nedarbo diena. Vėlinės minėtina švente (tačiau darbo diena) paskelbtos 1990 m. spalio 23 d. Visų šventųjų dienai iš senovės liaudis teikia ypatingą prasmę. Manyta, kad tą dieną gimęs kūdikis, suaugęs būdamas šermenyse, matysiąs vėles: juk buvo tikima, kad mirusio žmogaus vėlė būna prie palaikų tol, kol mirusysis įdedamas į karstą ir išnešamas į kapines. Iš Visų šventųjų dienos reiškinių buvo spėliojama apie artimesnius ar net pavasario orus: „Jei per Visus šventus lapai tebėra ant medžių, ...

> Simajudas, Vėlių paminėklai

Spalio 28 Spalio 28-oji – pirma iš tokių vėlių svečiavimosi švenčių. Kitos dvi – Visų šventųjų diena (11.01) ir Vėlinės (11.02). Neveltui kažkada spalio ir lapkričio mėnesius lietuviai netgi vadino „vėliniu“, ir „vėlių“ mėnesiais. Šią dieną nuo seno lietuviai rengdavo didžiausią turgų. Tai rudens derliaus nuėmimo pabaigtuvės. Buvo tikima, kad šią dieną reikia pakurti pirtį ir palikti ją nakčiai, nes tuomet joje maudosi vėlės. Lietuviai pagonys tikėjo, kad mirusiųjų vėlės lankosi savo gyventose vietose, o dažniausias jų lankymosi metas – vėlyvas ruduo. Atėjus krikščionybei, Vėlių minėjimo šventė sutapatinta su šv. Simono ir Šv. Judo varduvėmis, dar kitaip vadinamu Simajudu. Simonas, vadinamas uoliuoju, ir Judas-Tadas (nepainioti su Judu Iskarijotu išdavikas!) buvo Jėzaus Kristaus apaštalai. Linksmai pasitinkame svečius.

> Laikrodžio rodyklės pasukamos valanda atgal

Spalio 24 Mėnesio pabaigoje grįšime prie žiemos laiko. Paskutinį spalio savaitgalį laikrodžių rodykles turėsime pasukti valanda atgal. Tokiu laiku gyvensime iki kitų metų kovo pabaigos. Laikrodžio rodyklių sukinėjimas kiekvienais metais sukelia nemažai diskusijų. Viena pusė teigia, kad tokiu būdu taupoma energija ir naudingos darbo valandos, kiti pyksta, kad ritmo keitimas trikdo nervų sistemą, mažina darbingumą, o tariamoji nauda – tik mitas, nes energijos ne tik nesutaupoma, bet suvartojama dar daugiau. Laikrodis persukamas nuo 2003-ųjų. Keletui metų ši praktika buvo atšaukta, o Lietuva „perkelta“ į tą laiko juosta, kurioje geografiškai yra Vokietija, Belgija, Prancūzija ir dauguma kitų Vakarų Europos šalių, bet galiausiai to atsisakyta. Laikas rudenį ir pavasarį keičiamas vadovaujantis Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl vasaros laiko susitarimų. Sezoninį laiką turi ne tik Europos Sąjungos narės, bet ir daugelis kitų šalių. Pirmasis idėją, kad persukant laikrodžio rodykles galima „pailginti“ dieną ir sutaupyti elektros energijos, XVIII a. pabaigoje iškėlė amerikietis išradėjas ir politikas Benjaminas Franklinas. Jis buvo įsitikinęs, kad žmonės švaisto šviesųjį paros laiką vasaros rytais gulėdami lovoje, o pasukus laikrodžius valanda į priekį išlošiama papildoma šviesi vakaro valanda. Nors sezoninį laiką taiko dešimtys valstybių, iki šiol nesutariama, ar energijos taupymo sumetimais verta daryti žalą sveikatai. Mat daliai žmonių būna sunku prisitaikyti prie ...

> Šv. Teresė

Spalio 15 Šventoji Teresė garsi tuo, kad išgyveno daug mistinių regėjimų. Vienas iš jų – angelas ugnine strėle perveria jai širdį, o Jėzus, paduodamas taurę, sako: „ir toliau kaip sužadėtinė rūpinkis mano garbe“. Teresė gimė 1515 m. kovo 28 d. Ispanijoje, Aviloje. 1536 m. čia įstojo į karmeličių vienuolyną. 1562 m. Aviloje ji įkūrė Šv. Juozapo basųjų karmeličių vienuolyną, kuris visiškai atsiribojo nuo išorinio pasaulio, garsėjo asketiškumu (vienuolės rengėsi šiurkščiais drabužiais, turėjo duoti visiškos abstinencijos įžadus). Iš viso Teresė įkūrė dar 32 vienuolynus: 17 moterų ir 15 kunigų karmelitų. Pasaulyje išgarsėjo dar viena Teresė (1910-1997), įsteigusi albanų kilmės religinį ordiną. Pagal Motinos Teresės ordino nuostatus, seserys negali dirbti turtingiesiems ir už pinigus. Jos privalo rūpintis valkataujančiais Kalkutos kvartalų vaikais, alkstančiais, ligoniais ir mirštančiais. Motina Teresė steigė mokyklas skurstantiems, raupsų gydymo centrus, tuberkuliozės klinikas. Ji keliavo po pasaulį mokydama žmones! Ar gali būt geresnė proga?

> Šv. Jeronimas, Vertėjų diena

Rugsėjo 30 1991 m. Tarptautinė vertėjų federacija paskelbė rugsėjo 30-ąją Tarptautine vertėjų diena. Rugsėjo 30-oji – šv. Jeronimo varduvės. Šv. Jeronimas (347-420) pirmasis išvertė visą Bibliją į lotynų kalbą 406 m. Biblija – pati seniausia knyga. Pirmoji jos dalis (Senasis Testamentas) buvo parašytas hebrajų kalba. Antroji dalis (Naujasis Testamentas) – graikų kalba. Šv. Jeronimas gyveno atsiskyrėlio gyvenimą, studijavo Bibliją, išmoko hebrajų ir graikų kalbas. Jis laikomas vertėjų pradininku. Reklama: Vertėjų komanda