Archyvai

> Šv. Teresė

Spalio 15 Šventoji Teresė garsi tuo, kad išgyveno daug mistinių regėjimų. Vienas iš jų – angelas ugnine strėle perveria jai širdį, o Jėzus, paduodamas taurę, sako: „ir toliau kaip sužadėtinė rūpinkis mano garbe“. Teresė gimė 1515 m. kovo 28 d. Ispanijoje, Aviloje. 1536 m. čia įstojo į karmeličių vienuolyną. 1562 m. Aviloje ji įkūrė Šv. Juozapo basųjų karmeličių vienuolyną, kuris visiškai atsiribojo nuo išorinio pasaulio, garsėjo asketiškumu (vienuolės rengėsi šiurkščiais drabužiais, turėjo duoti visiškos abstinencijos įžadus). Iš viso Teresė įkūrė dar 32 vienuolynus: 17 moterų ir 15 kunigų karmelitų. Pasaulyje išgarsėjo dar viena Teresė (1910-1997), įsteigusi albanų kilmės religinį ordiną. Pagal Motinos Teresės ordino nuostatus, seserys negali dirbti turtingiesiems ir už pinigus. Jos privalo rūpintis valkataujančiais Kalkutos kvartalų vaikais, alkstančiais, ligoniais ir mirštančiais. Motina Teresė steigė mokyklas skurstantiems, raupsų gydymo centrus, tuberkuliozės klinikas. Ji keliavo po pasaulį mokydama žmones! Ar gali būt geresnė proga?

> Šv. Jeronimas, Vertėjų diena

Rugsėjo 30 1991 m. Tarptautinė vertėjų federacija paskelbė rugsėjo 30-ąją Tarptautine vertėjų diena. Rugsėjo 30-oji – šv. Jeronimo varduvės. Šv. Jeronimas (347-420) pirmasis išvertė visą Bibliją į lotynų kalbą 406 m. Biblija – pati seniausia knyga. Pirmoji jos dalis (Senasis Testamentas) buvo parašytas hebrajų kalba. Antroji dalis (Naujasis Testamentas) – graikų kalba. Šv. Jeronimas gyveno atsiskyrėlio gyvenimą, studijavo Bibliją, išmoko hebrajų ir graikų kalbas. Jis laikomas vertėjų pradininku. Reklama: Vertėjų komanda

> Dagos diena, Šv. Mykolas

Rugsėjo 29 Iki šios dienos nuo seno lietuviai baigdavo bulviakasį ir žemės ūkio darbus. Žodis „daga“ kilęs iš „dygti“, jis reiškia daigus, t.y., sudygusius grūdus, o kartu ir jų derlių. Senovėje ši diena buvo duoklių kunigaikščiams metas, mat pabaigus žemės darbus, valstiečiai turėjo atskaičiuoti dalį savo derliaus kunigaikščiui. Pagal šią dieną lietuviai spėdavo tolimesnius orus: jei pučia vakarinis vėjas – lauk permainingos žiemos (tai šlapdriba, tai sniegas). Jei ši diena giedra ir pučia pietų vėjas – žiema ir pavasaris bus šalti, daug snigs. Jei šią dieną pamatysi ant žolių voratinklį apvaliu viduriu – blogas ženklas, kitais metais gali nesisekti. O jei dar tame voratinklyje musė – metai bus prasti. Jei voratinklis tuščias – žmonės sirgs. Tačiau jei voratinklyje kirminas – metai bus geri. Lietuvoje įvedus krikščionybę, ši diena sutapatinta su trijų arkangelų – Gabrieliaus, Rapolo ir Mykolo švente. Tai nemirtingi asmenys, tarpininkai tarp Dievo ir žmonių. Gabrielius (vardo reikšmė: „Dievas yra galingas“) – pasiuntinys, pranešęs Marijai, kad ji pagimdys išganytoją. Jis kovoja prieš godumą, gobšumą. Rapolas („Dievas gydo“) – gydytojų, keleivių, šeimų ir kunigų globėjas. Jis kovoja prieš paleistuvystę. Mykolas („Panašus į Dievą“) kovoja su šėtonu, padeda nugalėti pagundas, sergsti mirusiuosius. Jis laikomas angelų karvedžiu. Apreiškime Jonui rašoma, kad ...

> Šv. Matas, Alutinis

Rugsėjo 21 Mūsų protėviai šiuo metu gamindavo pirmąjį alų iš miežių derliaus, todėl ši diena vadinama Alutinio švente. Alumi buvo vaišinami kaimynai ir giminės. Be to, jis buvo aukojamas ir dievams – juo aplaistomi (tarsi pašventinami) pirkios langai, durys. Alus buvo daromas ypatingas, vadinamas „trejų devynerių“. T.y., buvo imamos 9 saujos javų ir kiekviena sauja dar padalijama į tris dalis. Tuomet viskas atskirai iškuliama ir sumaišoma su miežiais. Kiekvienas šventės svečias buvo vaišinamas 9 kaušeliais tokio alaus. Senovėje alus buvo geriamas iš gyvulių ragų, ant kurių buvo išskutinėti elniai, paukščiai, žalčiai. Alus laikytas stebuklingu gėrimu, sugebančiu prakalbinti ir tylenius. Ši alaus šventė būdavo švenčiama rugsėjo pabaigoje, būtent tada, kai nuimamas derlius, oras pradeda šalti. Sakoma, kad nuo šios dienos jau nebegalima maudytis ežeruose ar upėse, gaudyti vėžių. Jau reikia padėti vasarines šiaudines skrybėles į šalį, susirasti žieminį galvos apdangalą. Į Lietuvą atėjus krikščionybei, ši diena sutapatinta su Šv. Mato varduvėmis. Šv. Matas buvo apaštalas ir evangelistas, rašęs Naująjį testamentą. Prieš Kristaus pašaukimą Matas dirbo muitininku - mokesčių surinkėju, todėl jo gebėjimas mesti pelningą darbą ir atsisakyti turtų, visus labai nustebino. Alus - stebuklingas gėrimas, todėl jį šiandien ir geriam.

> Šv. Kryžiaus išaukštinimas

Rugsėjo 14 Krikščionys šią dieną švenčia Šv. Kryžiaus išaukštinimo šventę. Kryžius lietuviams krikščionims itin svarbus. Lietuva neveltui kartais vadinama Kryžių šalimi. Nuo krikščionybės įvedimo laikų Lietuvoje pradėti statyti kryžiai kryžkelėse, prie namų. Garsus ir Kryžių kalnas Šiaulių krašte. Žmonės ne tik iš Lietuvos, bet ir atvykę iš kitų šalių stato čia kryžius dėkodami Dievui ir prašydami jo pagalbos. Ant kryžiaus buvo nukryžiuotas Jėzus Kristus, tokiu būdu atpirkęs visos žmonijos nuodėmes. Tad kryžius – tarsi kančios ir skausmo medis. Kryžius kartu ir gėrio bei tiesos pergalės, Kristaus stiprybės ženklas. Kryžiaus simbolis Lietuvoje aptinkamas dar iki krikščionybės įvedimo. Vertikali kryžiaus linija rodo daigo augimą nuo šaknų į viršų. Skersinė linija – tai jėga, trukdanti jam augti (vėjas, kuris lenkia augantį daigą ir kt.). Taigi kryžius atspindi gėrio ir blogio kovą. Kryžkelė itin populiari lietuviškose pasakose. Čia priėję broliai turi pasirinkti teisingą kelią. Senovės Egipte rugsėjo 14-ąją buvo švenčiama Tamsiosios Šviesos šventė, nes šią dieną iki Saulės metų pabaigos lieka lygiai 100 dienų. Visą naktį prie mirusiųjų antkapių degdavo ugnis. Ši šventė panaši į mūsų Vėlines, tik jos švenčiamos vėliau - iki metų pabaigos likus 50 dienų. Aukštinam!

> Švč M. Marijos gimimo diena (Šilinės)

Rugsėjo 8 Rugsėjo 8 d. vadinama Šilinėmis ir laikoma Švč. Mergelės Marijos gimimo diena. Šia proga nuo pirmojo rugsėjo sekmadienio bažnyčiose rengiami iškilmingi atlaidai. Ypatingi atlaidai rengiami Šiluvos bažnyčioje (Raseinių raj.), kurioje kabo stebuklingu laikomas Marijos paveikslas. Pasakojama, kad Šiluvoje apie 1608 – 1612 įvykęs Marijos apsireiškimas. Mergelę Mariją pamatę kaimo piemenys, beganydami bandą. 1457 m. vietos dvarininkas Petras Gedgaudas pastatė Šiluvos bažnyčią ir joje pakabino atvežtą iš Romos Marijos paveikslą. Švenčiam kol pamatysim Mariją.

> Šv. Baltramiejus, Gandrų išskridimo diena

Rugpjūčio 24 Šią dieną lietuviai nuo seno išlydėdavo gandrus, išskrendančius žiemoti į šiltuosius kraštus. Gandras skirtingose lietuvių tarmėse dar vadinamas garniu, gužu, gužučiu, didučiu, busilu (slaviškas skolinys), starkumi. Gandrai po žiemos parskridę praneša apie pavasarį, o vasaros pabaigoje – apie artėjantį rudenį. Šeimininkės išskrendantiems gandrams tarsi padovanodavo pavakarius. Kadangi nuo šio laiko dienos pradeda trumpėti, pavakarių žmonės nebevalgydavo. Apytikriai šiuo metu kaimuose buvo kerpamos avys. Piemenys jau nebeganydavo gyvulių, jie vaikštinėjo laisvi, nes nebebuvo ko sutrypti - visas derlius nuimtas. Šią dieną merginos burdavo savo ateitį, iškasdamos duobutę nupjautuose laukuose. Buvo tikima, kad jei po dienos duobutėje voras tinklą nuaus – mergina ištekės už turtuolio, o jei skruzdėlytė duobutėje ropinės – už vargšo. Į Lietuvą atėjus krikščionybei, ši šventė sutapatinta su Baltramiejaus varduvėmis. Šv. Baltramiejus gyveno I a. jis buvo vienas iš dvylikos apaštalų. Kaip ir kiti apaštalai, jis krikštydavo žmones, atversdavo į krikščionišką tikėjimą. Manoma, kad jis atvertė į krikščionybę karalių Polimijų, o už tai karaliaus brolis Astiagas gyvam Baltramiejui nulupo odą, o paskui jį paskandino. Šv. Baltramiejus laikomas amatininkų ir kailiadirbių globėju. Jis vaizduojamas su peiliu rankoje, persimetęs per petį savo paties odą. Liaudyje buvo paplitę oro spėjimai: Jei per šv. Baltramiejų lyja, šlapias bus ir ruduo. Jei šią ...

> Šv. Rokas, Pjūties pabaiga

Rugpjūčio 16 Šią dieną mūsų senoliai švęsdavo pjūties pabaigą ir naujos sėjos pradžią – buvo sėjami žiemkenčiai. Kaimuose žmonės visą vasarą gyvendavo be dirbtinės šviesos, keldamiesi saulei patekant ir eidami miegoti saulei nusileidus. Jei naktinėdavo, tai tik tamsoje ar lauke prie laužų. Po rugpjūčio 16-os dienos į trobas vėl sugrįždavo dirbtinis apšvietimas - deglas ar balana, vėliau žibalinė lempa. Į Lietuvą atėjus krikščionybei, pjūties pabaigos šventė sutapatinta su Roko varduvėmis. Šv. Rokas – prancūzas, gyvenęs XIII-XIV a. Jis išdalijo savo turtus vargšams ir visą gyvenimą slaugė ligonius, sergančius maru. Tikėta, kad pats Rokas sirgo maru, bet turėjo ypatingą galią gydyti žmones ir išsigydė pats. Šv. Rokas gydydamas žmones daug keliavo, buvo apkaltintas šnipinėjimu uždarytas į kalėjimą, kur mirė. Šv. Rokas vaizduojamas kaip keliautojas – su lazda ir kelionmaišiu. Šalia jo kartais stovi šuo, laikantis nasruose duonos kepalą. Tikima, kad Rokas turėjęs šunį, kuris jį nusilpusį pamaitino ir taip išgelbėjo nuo bado. Šv. Rokas laikomas ligonių globėju. Žmonės skaptuodavo skulptūras, tikėdami, kad Rokas apsaugos juos nuo ligų. Visos pabaigtuvės privalo būti tinkamai pažymėtos. Reklama: Sandinaviško tipo medinai langai

> Šv. Laurynas, Paskutinioji perkūno diena

Rugpjucio 10 Rugpjūčio 10 d. senovės lietuviai garbindavo Perkūną. Tai paskutinė metų Perkūno šventė. Buvo skaičiuojama, kad nuo šios dienos perkūnas daugiau nebetrenkia. Šią dieną senoliai neveždavo šieno, nes manyta, kad taip gali suerzinti perkūną. Jei šią dieną nelyja, rudenį bus daug gaisrų. Atėjus krikščionybei, šventė sutapatinta su šv. Lauryno diena, varduvėmis. Šv. Laurynas buvo vienas iš septynių Romos diakonų. Buvo persekiojamas už krikščionybės skelbimą ir mirtinai nukankintas ant įkaitintų geležinių grotų. Mirė 258 m. Liaudyje tikima, kad jis saugo namus nuo gaisrų. Jis dar laikomas virėjų ir bibliotekų globėju. Giedromis rugpjūčio naktimis galima pamatyti kasmetinį meteorų srautą. Jis liaudyje buvo vadinamas Lauryno ašaromis. Už Lauryną!

> Kristaus atsimainymas

Rugpjucio 6 Pagal Naująjį testamentą [Mt 17,1-8; Lk 9,28-36], Jėzus ant Taboro kalno atsimainė prieš apaštalus. „Jo drabužiai ėmė taip baltai spindėti, kaip jų išbalinti negalėtų joks skalbėjas žemėje. Jiems pasirodė Elijas ir Mozė, kuriedu kalbėjosi su Jėzumi. (...) užėjo debesis ir uždengė juos, o iš debesies nuskambėjo balsas: „šitas – mano išrinktasis Sūnus, jo klausykite“ (Lk 9, 35). Taip dievas apaštalams nurodė savo sūnų ir pranešė apie būsimas Kristaus kančias. Šis įvykis krikščionims toks pat svarbus kaip ir pats Kristaus nukryžiavimas. Ka bepridursi... Švenčiam!