Archyvai

> Šv. Kryžiaus išaukštinimas

Rugsėjo 14 Krikščionys šią dieną švenčia Šv. Kryžiaus išaukštinimo šventę. Kryžius lietuviams krikščionims itin svarbus. Lietuva neveltui kartais vadinama Kryžių šalimi. Nuo krikščionybės įvedimo laikų Lietuvoje pradėti statyti kryžiai kryžkelėse, prie namų. Garsus ir Kryžių kalnas Šiaulių krašte. Žmonės ne tik iš Lietuvos, bet ir atvykę iš kitų šalių stato čia kryžius dėkodami Dievui ir prašydami jo pagalbos. Ant kryžiaus buvo nukryžiuotas Jėzus Kristus, tokiu būdu atpirkęs visos žmonijos nuodėmes. Tad kryžius – tarsi kančios ir skausmo medis. Kryžius kartu ir gėrio bei tiesos pergalės, Kristaus stiprybės ženklas. Kryžiaus simbolis Lietuvoje aptinkamas dar iki krikščionybės įvedimo. Vertikali kryžiaus linija rodo daigo augimą nuo šaknų į viršų. Skersinė linija – tai jėga, trukdanti jam augti (vėjas, kuris lenkia augantį daigą ir kt.). Taigi kryžius atspindi gėrio ir blogio kovą. Kryžkelė itin populiari lietuviškose pasakose. Čia priėję broliai turi pasirinkti teisingą kelią. Senovės Egipte rugsėjo 14-ąją buvo švenčiama Tamsiosios Šviesos šventė, nes šią dieną iki Saulės metų pabaigos lieka lygiai 100 dienų. Visą naktį prie mirusiųjų antkapių degdavo ugnis. Ši šventė panaši į mūsų Vėlines, tik jos švenčiamos vėliau - iki metų pabaigos likus 50 dienų. Aukštinam!

> Švč M. Marijos gimimo diena (Šilinės)

Rugsėjo 8 Rugsėjo 8 d. vadinama Šilinėmis ir laikoma Švč. Mergelės Marijos gimimo diena. Šia proga nuo pirmojo rugsėjo sekmadienio bažnyčiose rengiami iškilmingi atlaidai. Ypatingi atlaidai rengiami Šiluvos bažnyčioje (Raseinių raj.), kurioje kabo stebuklingu laikomas Marijos paveikslas. Pasakojama, kad Šiluvoje apie 1608 – 1612 įvykęs Marijos apsireiškimas. Mergelę Mariją pamatę kaimo piemenys, beganydami bandą. 1457 m. vietos dvarininkas Petras Gedgaudas pastatė Šiluvos bažnyčią ir joje pakabino atvežtą iš Romos Marijos paveikslą. Švenčiam kol pamatysim Mariją.

> Šv. Baltramiejus, Gandrų išskridimo diena

Rugpjūčio 24 Šią dieną lietuviai nuo seno išlydėdavo gandrus, išskrendančius žiemoti į šiltuosius kraštus. Gandras skirtingose lietuvių tarmėse dar vadinamas garniu, gužu, gužučiu, didučiu, busilu (slaviškas skolinys), starkumi. Gandrai po žiemos parskridę praneša apie pavasarį, o vasaros pabaigoje – apie artėjantį rudenį. Šeimininkės išskrendantiems gandrams tarsi padovanodavo pavakarius. Kadangi nuo šio laiko dienos pradeda trumpėti, pavakarių žmonės nebevalgydavo. Apytikriai šiuo metu kaimuose buvo kerpamos avys. Piemenys jau nebeganydavo gyvulių, jie vaikštinėjo laisvi, nes nebebuvo ko sutrypti - visas derlius nuimtas. Šią dieną merginos burdavo savo ateitį, iškasdamos duobutę nupjautuose laukuose. Buvo tikima, kad jei po dienos duobutėje voras tinklą nuaus – mergina ištekės už turtuolio, o jei skruzdėlytė duobutėje ropinės – už vargšo. Į Lietuvą atėjus krikščionybei, ši šventė sutapatinta su Baltramiejaus varduvėmis. Šv. Baltramiejus gyveno I a. jis buvo vienas iš dvylikos apaštalų. Kaip ir kiti apaštalai, jis krikštydavo žmones, atversdavo į krikščionišką tikėjimą. Manoma, kad jis atvertė į krikščionybę karalių Polimijų, o už tai karaliaus brolis Astiagas gyvam Baltramiejui nulupo odą, o paskui jį paskandino. Šv. Baltramiejus laikomas amatininkų ir kailiadirbių globėju. Jis vaizduojamas su peiliu rankoje, persimetęs per petį savo paties odą. Liaudyje buvo paplitę oro spėjimai: Jei per šv. Baltramiejų lyja, šlapias bus ir ruduo. Jei šią ...

> Šv. Rokas, Pjūties pabaiga

Rugpjūčio 16 Šią dieną mūsų senoliai švęsdavo pjūties pabaigą ir naujos sėjos pradžią – buvo sėjami žiemkenčiai. Kaimuose žmonės visą vasarą gyvendavo be dirbtinės šviesos, keldamiesi saulei patekant ir eidami miegoti saulei nusileidus. Jei naktinėdavo, tai tik tamsoje ar lauke prie laužų. Po rugpjūčio 16-os dienos į trobas vėl sugrįždavo dirbtinis apšvietimas - deglas ar balana, vėliau žibalinė lempa. Į Lietuvą atėjus krikščionybei, pjūties pabaigos šventė sutapatinta su Roko varduvėmis. Šv. Rokas – prancūzas, gyvenęs XIII-XIV a. Jis išdalijo savo turtus vargšams ir visą gyvenimą slaugė ligonius, sergančius maru. Tikėta, kad pats Rokas sirgo maru, bet turėjo ypatingą galią gydyti žmones ir išsigydė pats. Šv. Rokas gydydamas žmones daug keliavo, buvo apkaltintas šnipinėjimu uždarytas į kalėjimą, kur mirė. Šv. Rokas vaizduojamas kaip keliautojas – su lazda ir kelionmaišiu. Šalia jo kartais stovi šuo, laikantis nasruose duonos kepalą. Tikima, kad Rokas turėjęs šunį, kuris jį nusilpusį pamaitino ir taip išgelbėjo nuo bado. Šv. Rokas laikomas ligonių globėju. Žmonės skaptuodavo skulptūras, tikėdami, kad Rokas apsaugos juos nuo ligų. Visos pabaigtuvės privalo būti tinkamai pažymėtos. Reklama: Sandinaviško tipo medinai langai

> Šv. Laurynas, Paskutinioji perkūno diena

Rugpjucio 10 Rugpjūčio 10 d. senovės lietuviai garbindavo Perkūną. Tai paskutinė metų Perkūno šventė. Buvo skaičiuojama, kad nuo šios dienos perkūnas daugiau nebetrenkia. Šią dieną senoliai neveždavo šieno, nes manyta, kad taip gali suerzinti perkūną. Jei šią dieną nelyja, rudenį bus daug gaisrų. Atėjus krikščionybei, šventė sutapatinta su šv. Lauryno diena, varduvėmis. Šv. Laurynas buvo vienas iš septynių Romos diakonų. Buvo persekiojamas už krikščionybės skelbimą ir mirtinai nukankintas ant įkaitintų geležinių grotų. Mirė 258 m. Liaudyje tikima, kad jis saugo namus nuo gaisrų. Jis dar laikomas virėjų ir bibliotekų globėju. Giedromis rugpjūčio naktimis galima pamatyti kasmetinį meteorų srautą. Jis liaudyje buvo vadinamas Lauryno ašaromis. Už Lauryną!

> Kristaus atsimainymas

Rugpjucio 6 Pagal Naująjį testamentą [Mt 17,1-8; Lk 9,28-36], Jėzus ant Taboro kalno atsimainė prieš apaštalus. „Jo drabužiai ėmė taip baltai spindėti, kaip jų išbalinti negalėtų joks skalbėjas žemėje. Jiems pasirodė Elijas ir Mozė, kuriedu kalbėjosi su Jėzumi. (...) užėjo debesis ir uždengė juos, o iš debesies nuskambėjo balsas: „šitas – mano išrinktasis Sūnus, jo klausykite“ (Lk 9, 35). Taip dievas apaštalams nurodė savo sūnų ir pranešė apie būsimas Kristaus kančias. Šis įvykis krikščionims toks pat svarbus kaip ir pats Kristaus nukryžiavimas. Ka bepridursi... Švenčiam!

> Ubagų diena, Porciunkulė, Šv. Mergelės angeliškosios šventė

Rugpjucio 2 Pasibaigus rugiapjūtei, rugpjūčio 2 d., liaudyje buvo paplitusi tradicija pirmuoju derliumi pavaišinti ir tuos, kurie kenčia nepriteklių – vargšus. Jiems būdavo nunešama duonos, kitų maisto produktų. Įvedus krikščionybę, šią dieną švenčiama Šv. Mergelės angeliškosios šventė. Rugpjūčio 2-oji ypač reikšminga pranciškonams, jie šventę vadina Porciunkule. Porciunkulė – nedidelis miestelis Italijoje, kur XIII a. šv. Pranciškus Asyžietis atstatė mažytę koplytėlę ir prie jos įsteigė pirmąjį Mažųjų brolių pranciškonų vienuolyną. Šventasis Pranciškus Asyžietis buvęs neturtingas ir basas. Su tuo taip pat gali būti siejamas ir Ubagų dienos pavadinimas. Vaišinames!

> Šv. Ona ir šv. Joakimas, Pabaigtuvės

Liepos 26 Nuo seno lietuviai liepos 26 d. tradiciškai švęsdavo Pabaigtuves. Dar kitaip ši šventė vadinama – Nokis ar Sirpstas. Šią dieną buvo rengiamos vakaronės, prirenkama uogų, prikepama šviežios duonos, prikasama šviežių bulvių. Šią dieną buvę visokių tikėjimų, pvz., jei per Sirpstą apspaudysi kopūstus rankomis, kopūstai geriau suks gūžes. Lietuvoje įvedus krikščionybę, ši šventė sutapatinta su šv.Onos ir šv.Joakimo varduvėmis. Šv. Ona buvo švč. Mergelės Marijos motina, o šv.Joakimas - tėvas. Manoma, kad šv. Ona - Betliejaus kunigo Matano duktė. Ištekėjusi už Joakimo ji ilgai neturėjo vaikų, tačiau pagaliau susilaukė dukters Marijos. Ona mirė sulaukusi senyvo amžiaus. Liaudyje šv. Ona (taip pat, kaip ir šv. Agota) buvo laikoma ir sergėtoja nuo gaisro. Lietuvoje šv.Onos garbei rengiamos ypatingos pamaldos, į kurias tradiciškai susirenka visa giminė. Šv.Joakimo varduvės taip nesureikšminamos. Pagaliau pabaigtuvės!

> Jokūbinės, Nuobaigos

Liepos 25 Liepos 25 d. lietuviai nuo seno ruošdavosi rugiapjūtės pabaigtuvėms. Ši diena buvo vadinama Nuobaigomis. Ant paskutinio likusio nenupjauto javų (rugių) plotelio būdavo dedamas duonos kepalas, druskos ir netgi sūrio, taip meldžiantis deivei Žemynai ir dėkojant už derlių. Šis paskutinis javų plotelis vadintas jievaru. Manyta, kad jame slepiasi derliaus dievybė. Javus supindavo į kasą ir palikdavo lauke. Vėliau, dainuodamos apie jievarą dainas, moterys iš tos kasos varpų nupindavo vainiką (kiekviena dėdama po varpą) ir parsinešdavo namo. Šią dieną parėjus iš laukų darbininkus buvo paprotys apipilti vandeniu, kad kitąmet javams nepritrūktų vandens ir derlius būtų geras. Lietuvoje įvedus krikščionybę, Nuobaigų šventė sutapatinta su šv. Jokūbo varduvėmis. Šv. Jokūbas – vienas iš trijų mylimiausių Kristaus apaštalų (kiti du – Jonas ir Pertras). Jokūbas skelbė Evangeliją Ispanijoje, kur buvo už tai nužudytas, todėl laikomas Ispanijos globėju. Vaizduojamas kaip keliautojas - su skrybėle, nešinas krepšiu ir buteliu, pasiramstęs lazda. Greit bus pabaigtuvės!

> Perkūno, Šv. Elijaus debesų valdytojo diena

Liepos 20 Nuo senų laikų Lietuvoje liepos 20 d. buvo švenčiama dievo Perkūno šventė, kuri krikščionybės laikais buvo sutapatinta su šv. Elijo švente. Šią dieną žmonės aukojo Perkūnui jaučius, žirgus. Buvo manoma, kad dievas Perkūnas savo valią ir galią apreiškia griausdamas. Žmonės melsdavosi Perkūnui, kad būtų geras oras dirbant rugiapjūtės darbus, vykstant į kelionę; kad Perkūnas saugotų augaliją ir gyvulius. Kad Perkūnas nenutrenktų, namus žmonės apkaišydavo eglės ir žilvičio šakomis. Deginant šias šakeles buvo tarsi smilkomi debesys. Per audrą žmonės prašydavo Perkūno apsaugoti nuo nelaimės, degindavo vaškines žvakes. Buvo manoma, kad jei Perkūnas nutrenkia žmogų, tas žmogus bus paimtas pas dievus, taigi tokia mirtis buvo aukštinama. Įvedus krikščionybę, Perkūno šventė sutapatinta su Šv. Elijaus varduvėmis. Biblijoje rašoma apie pranašą Eliją, kuris kovojo prieš stabmeldystę ir už tai buvo persekiojamas. Nusivylęs ir pavargęs nuo persekiojimų jis ėmė maldauti Dievo, kad šis pasiimtų jį pas save, t.y., nužudytų. Tačiau Dievas nuvedė jį ant Sinajaus kalno (to paties, kur Mozei buvo perduota 10 Dievo įsakymų) ir parodė savo galią: stiprų vėją, žemės drebėjimą, ugnį. Čia pranašas dar stipriau įtikėjo Dievą, esantį ne tik galinguose gamtos reiškiniuose, bet ir visiškoje tyloje. Šis išgyvenimas suteikė pranašui daugiau jėgų tęsti savo misiją. Remiantis šia istorija, ...