Archyvai

> Šviesos diena, Šv. Liucija

Gruodžio 13 Šiuo metu lietuviai nuo seno pradėdavo švęsti žiemos saulėgrįžą (tiksliai ta diena būna gruodžio 21 – 22 d). Šią dieną jau būdavo laukiama saulės sugrįžtant. Galima sakyti, kad nuo Šv. Liucijos dienos beveik nustoja trumpėti ir naktys dabar pačios ilgiausios, bet tamsiausios, todėl būdavo deginamos žvakės ar spingsulės. Į Lietuvą atėjus krikščionybei, ši šventė sutapatinta su šv. Liucijos varduvėmis. Pasakojama, kad šv. Liucija (lot. „šviesa“) savo maldomis išgydžiusi sergančią motiną. Motinai pasveikus, jos abi pardavė visą savo turtą ir išdalino vargšams. Dėl tokio poelgio supyko Liucijos sužadėtinis ir paskundė ją teismui, kuris nuteisė Liuciją sudeginti ant laužo. Šv. Liucija dabar yra krikščioniškas šviesos simbolis. Nesibastom ilgomis, tamsiomis naktimis.

> Šv. Andriejus, Saulės grįžtuvių laukimo pradžia

Lapkričio 30 Nuo seno šią dieną lietuviai švęsdavo pirmąją žiemos šventę ir pradėdavo laukti Saulės sugrįžtuvių. Ši naktis buvo laikoma ypatinga, pranašiška. Tikėta, kad merginos šią dieną gali susapnuoti savo būsimą vyrą. Į Lietuvą atėjus krikščionybei, ši diena sutapatinta su šv.Andrėjaus varduvėmis, tačiau senoviniai lietuvių burtai šios šventės metu dar ilgai išliko. Andriejus, lietuvių dažniau vadinamas Andriumi, yra vienas populiariausių slavų vyrų vardų. Šis šventasis buvo Jėzaus apaštalas, Simono Petro brolis, pašauktas į mokinių būrį tada, kai taisė paežerėje tinklus žvejybai. Už tai šiedu šventieji laikomi žvejų globėjais. Lietuvių liaudies buityje ši paskutinioji lapkričio diena nuo seno daugiausia susijusi su jaunimo, ypač merginų, vedybinės laimės spėjimais, analogiškais Kūčių-Kalėdų ir Naujųjų metų išvakarių būrimams. Kai kurie jų yra bendri su kitų Europos tautų tikėjimais. Kadangi nuo šv. Andriejaus prasideda prieškalėdinis susilaikymo, arba advento, laikotarpis, tad ir Andriejaus diena tapo lyg slenksčiu į naują metų laikotarpį, o vedybiniai būrimai kaip tik ir siejasi su pradžia, virsmu. Iš XIX a. Mažosios Lietuvos lietuvininkų papročių: „Endrėjinės vakarą merginos ir vaikinai nueina tylomis į sodą, nusilaužia vyšnios šakelę ir pamerkia vandens stiklinėje šiltame kambaryje. Jeigu ji tarp Kalėdų ir Trijų karalių sužaliuos ir pražydės, tai tais metais prireiks marčios vainiko“. Šį paprotį buvus visoje Lietuvoje paliudija vėlesni ...

> Šv. Kotryna, Senbernių diena

Lapkričio 25 Šv. Kotryna – IV a. kankinė. Legenda pasakoja, kad mergina, būdama aštuoniolikmetė, buvo labai graži ir išsilavinusi. Įnirtingo krikščionių persekiojimo 305-312 m. laikotarpiu ji už tikėjimą buvusi žiauriai nužudyta: įsukta į tekinį, paskui nukirsdinta. Angelai nunešę jos kūną į Sinajaus kalną, kur vėlesniais laikais buvęs pastatytas garsus moterų vienuolynas. Sakoma, kad prieš mirtį ji dalyvavusi dispute su 50-čia mokslininkų ir juos nurungusi. Už tai Europoje, kur šv. Kotrynos kultas prasidėjo nuo Kryžiaus karų, ji laikyta mokslininkų globėja. Ikonografijoje šventoji vaizduojama su tekiniu ir kalaviju – jos kankinimo simboliais ar su knyga ir palmės šakele rankose, kaip moksliškumo ir nekaltumo ženklu. Maždaug šiuo metu yra rudeninio avių kirpimo metas. Tada esanti daug geresnė vilna, negu reta vasarinė ar šieno pakratų prisivėlusi žieminė. XIX a. Žemaitijoje tikėta, kad šv. Kotryna padedanti, jei to prašoma, vyrams gauti gerą žmoną. Teigta, kad nevedusieji šito melsdavę šv. Kotrynos dienos išvakarėse. Suvalkijoje, matyt, ta dingstimi vyrai pasninkaudavę, nes Marijampolės apylinkėse užrašytas toks posakis: „Per šv. Kotryną pasninkauja vyrai, o per šv. Ambraziejų (12.07) – merginos. Tada išpasninkavę pažiūri į veidrodį ir pamato savąjį“. Liaudyje ši diena dar laikoma Senbernių diena. Kotryna, sprendžiant iš Lietuvos dvarų XVI-XIX a. inventorių, buvo vienas populiariausių moterų vardų. Už senbernius. Geras jiems ...

> Ožio diena

Lapkričio 12 Senovėje lietuviai šią dieną šventė Ožio šventę, skirtą pakviesti žiemai. Kad greičiau pasnigtų, piemenys aplink beržą tris kartus apvesdavo baltą ožką. Baltas beržas ir balta ožka simbolizavo sniegą. Mažiausią piemenuką kartais užsodindavo ant ožkos raitą. Išlikę žinių, kad šią dieną piemenukai žaisdavo žaidimą „oželį“ – prie galvos pridėję pirštus „baidydavosi“, erzindavo vienas kitą. Ožiai buvo papuošiami kaip karaliai, su karūnomis, vaišinami kopūstais ir morkomis. Šią dieną lauke ant laužo piemenukai paskutinį kartą kepdavo savo skanėstą – kiaušinienę iš dvylikos kiaušinių. Savotiška šventė :)

> Vaižganto diena

Lapkričio 5 Lapkričio 5-oji lietuviškuose kalendoriuose pažymėta kaip Vaižganto - senovės lietuvių dievo, globojusio linus ir kanapes, - diena. Spėjama, kad dar anksčiau mūsų protėviai garbino moterišką dievybę Vaisgamtą, bet vėlesniais amžiais ji pavirto į vyrišką dievą - Vaižgantą. Tądien merginos melsdavosi, kad kitais metais netektų vaikščioti nuogoms. Kad užderėtų linai ir kanapės. Maldą kalbėdavo aukščiausia šeimoje ar bendruomenėje mergina, atsistojusi viena koja ant kėdės, o kita nesiremdama į nieką, rankoje laikydama ąsotį su alumi. Jeigu taip išstovės per visą maldą ir nesusiūbuos - linai ir kanapės kitais metais užderės. Švelnaus!

> Šv. Hubertas, Medžiotojų diena

Lapkričio 3 Šią dieną nuo seno Lietuvoje prasidėdavo medžioklės sezonas. Lietuvių pagonių medžioklės deivė buvo Medeinė. Romėnai turėjo medžioklės deivę Dianą, o graikai – Artemidę. Įsigalėjus krikščionybei, Medžioklės diena sutapatinta su šv. Huberto varduvėmis. Šv. Hubertas laikomas medžiotojų globėju. Fransua Hubertas gimė apie 655 m. Jis buvo Burgundijos hercogo Huberto sūnus. Jaunasis Hubertas mėgo kraugerišką medžioklę ir puotas. Anot legendos, vieną šv. Kalėdų vakarą Hubertas išjojo medžioti ir pamatė elnią su didžiuliais dešimties atšakų ragais. Jis pasiruošė sviesti ietį, bet pargriuvo. Elnią nutvieskė šviesa ir tarp jo ragų Hubertas pamatė šviečiantį auksinį kryžių. Nuo to laiko jaunuolis atsisakė aukštų titulų ir gyveno atsiskyrėlio gyvenimą. 7 metus atsiskyręs Hubertas gyveno Ardėnų kalnuose akmeninėje trobelėje. Po to buvo paskirtas Mastrichto ir Luticho vyskupu. Savo buvusių medžioklių plotuose Hubertas įkūrė keletą vienuolynų, rūpinosi gamtos apsauga. Po mirties (727 m.) paskelbtas šventuoju ir palaidotas šventojo Huberto bazilikoje netoli Nemiūro miesto. Žinoma, kad Hubertas išvedė naują medžioklinių šunų veislę – bluthaundus. Viduramžiais šie šunys buvo tituluojami šventojo Huberto skalikais. 1738 m. buvo įsteigtas šv.Huberto ordinas, kuriuo apdovanojami asmenys, nusipelnę medžioklėje. 1752 m. šis ordinas buvo suteiktas ir Lenkijos karaliui, Lietuvos did. kunigaikščiui Augustui III-ajam. Sveikiname medžiotojus.

> Mirusiųjų atminimo diena, Vėlinės, Ilgės

Lapkričio 2 Vėlinės – visų mirusiųjų pagerbimo šventė. Gyvieji aplanko mirusiuosius kapuose, uždega žvakutes, manoma, kad mirusieji taip pat ateina pas gyvuosius. Vėlines lietuviai šventė nuo senovės. Tai dar pagoniška šventė. Buvo tikima, kad mirštant žmogui nuo kūno atsiskiria vėlė, kuri vėliau bendrauja su gyvaisiais, juos nuolat lanko. Lietuvių liaudies dainose sakoma, kad miręs žmogus atsisėdąs į „vėlių suolelį“, kad motinos mylimas sūnus tampąs „vėlių ženteliu“, o dukrelė – „vėlių martele“, kad jie išeiną pro „vėlių vartelius“. Tikėta, jog vėlės lankosi savo gyventose vietose, o mėgstamiausias lankymosi metas – gūdus ruduo. Neveltui ir lapkričio mėnesį žmonės senovėje vadino vėlių mėnesiu. Seni žmonės pasakoja, kad anksčiau nebuvę papročio per Vėlines degti kapinėse žvakučių, kaip šiais laikais. Anksčiau vėlėms būdavo keliamos puotos. Dar XIX a. kai kuriuose Lietuvos regionuose ir kituose Europos kraštuose buvo paprotys ruošti kapinėse ar namuose vaišes, kviesti į jas savo mirusiuosius. Pavakarieniavus pačiose kapinėse, jose būdavo paliekama maisto vėlėms. Kartais kapai būdavo palaistomi medumi ir vynu. Vėliau ypatinga reikšmė priskirta ugniai. Manyta, kad ugnis pritraukia vėles, tad joms degamos žvakės. Degindami žvakes gyvieji susitaiko su mirusiaisiais. Dzūkės seniau šią dieną šeimai patiekdavo nekasdieniškų valgių – grikinio saldienio ir šaltanosių. Saldieniui vandeniu užmaišytus grikinius miltus porą dienų paraugindavo, paskui ...

> Simajudas, Vėlių paminėklai

Spalio 28 Spalio 28-oji – pirma iš tokių vėlių svečiavimosi švenčių. Kitos dvi – Visų šventųjų diena (11.01) ir Vėlinės (11.02). Neveltui kažkada spalio ir lapkričio mėnesius lietuviai netgi vadino „vėliniu“, ir „vėlių“ mėnesiais. Šią dieną nuo seno lietuviai rengdavo didžiausią turgų. Tai rudens derliaus nuėmimo pabaigtuvės. Buvo tikima, kad šią dieną reikia pakurti pirtį ir palikti ją nakčiai, nes tuomet joje maudosi vėlės. Lietuviai pagonys tikėjo, kad mirusiųjų vėlės lankosi savo gyventose vietose, o dažniausias jų lankymosi metas – vėlyvas ruduo. Atėjus krikščionybei, Vėlių minėjimo šventė sutapatinta su šv. Simono ir Šv. Judo varduvėmis, dar kitaip vadinamu Simajudu. Simonas, vadinamas uoliuoju, ir Judas-Tadas (nepainioti su Judu Iskarijotu išdavikas!) buvo Jėzaus Kristaus apaštalai. Linksmai pasitinkame svečius.

> Dagos diena, Šv. Mykolas

Rugsėjo 29 Iki šios dienos nuo seno lietuviai baigdavo bulviakasį ir žemės ūkio darbus. Žodis „daga“ kilęs iš „dygti“, jis reiškia daigus, t.y., sudygusius grūdus, o kartu ir jų derlių. Senovėje ši diena buvo duoklių kunigaikščiams metas, mat pabaigus žemės darbus, valstiečiai turėjo atskaičiuoti dalį savo derliaus kunigaikščiui. Pagal šią dieną lietuviai spėdavo tolimesnius orus: jei pučia vakarinis vėjas – lauk permainingos žiemos (tai šlapdriba, tai sniegas). Jei ši diena giedra ir pučia pietų vėjas – žiema ir pavasaris bus šalti, daug snigs. Jei šią dieną pamatysi ant žolių voratinklį apvaliu viduriu – blogas ženklas, kitais metais gali nesisekti. O jei dar tame voratinklyje musė – metai bus prasti. Jei voratinklis tuščias – žmonės sirgs. Tačiau jei voratinklyje kirminas – metai bus geri. Lietuvoje įvedus krikščionybę, ši diena sutapatinta su trijų arkangelų – Gabrieliaus, Rapolo ir Mykolo švente. Tai nemirtingi asmenys, tarpininkai tarp Dievo ir žmonių. Gabrielius (vardo reikšmė: „Dievas yra galingas“) – pasiuntinys, pranešęs Marijai, kad ji pagimdys išganytoją. Jis kovoja prieš godumą, gobšumą. Rapolas („Dievas gydo“) – gydytojų, keleivių, šeimų ir kunigų globėjas. Jis kovoja prieš paleistuvystę. Mykolas („Panašus į Dievą“) kovoja su šėtonu, padeda nugalėti pagundas, sergsti mirusiuosius. Jis laikomas angelų karvedžiu. Apreiškime Jonui rašoma, kad ...

> Rudens lygė (lygiadienis)

Rugsėjo 22 Lygiadienis – metas, kai diena susilygina su naktimi. Rudens lygiadienis yra astronominio rudens pradžia. Nuo šios dienos nakties trukmė jau tampa ilgesnė už dienos trukmę ir toliau ilgėja. Tai diena, priešinga pavasario lygiadieniui (kovo 20 d.), po kurio naktis tampa trumpesnė už dieną ir toliau trumpėja iki Joninių (kai naktis trumpiausia). Kaip ir kiekvienas ryškus gamtos pokytis, taip ir ši diena Lietuvoje buvo nuo seno laikoma švente. Šią dieną būdavo džiaugiamasi derliumi, dėkojama dievui Žemininkui ir jam aukojami gyvuliai. Buvo atvedama po gyvulių porą: veršiuką ir telyčią, aviną ir avį, ožį ir ožką, paršą ir kiaulę, gaidį ir vištą, žąsiną ir žąsį. Jie visi buvo papjaunami ir, aukojant dievui Žemininkui, kalbama malda: „Tau, o Žemininke, mūsų dieve, aukojame ir dėkojame, kad mus pereitais metais sveikus ir visko pertekusius užlaikei, javų ir viso gero davei, nuo ugnies, nuo geležies, maro ir visų mūsų priešų apsaugojai.“ Po to, išvirus ir iškepus papjautų gyvulių ir paukščių mėsą, buvo sėdama už stalo. Kiekvieno valgio gabaliuką šeimos vyriausiasis pirmiausia numesdavo po stalu, po suolais, ant krosnies ir į kiekvieną kampą, sakydamas: „Tau, o Žemininke, mūsų dieve! Teikis priimti mūsų auką ir maloningai valgyti mūsų valgius.“ XVI a. dokumentuose aptinkama žinių, kad Lietuvoje derliaus ...