Archyvai

> Ožio diena

Lapkričio 12 Senovėje lietuviai šią dieną šventė Ožio šventę, skirtą pakviesti žiemai. Kad greičiau pasnigtų, piemenys aplink beržą tris kartus apvesdavo baltą ožką. Baltas beržas ir balta ožka simbolizavo sniegą. Mažiausią piemenuką kartais užsodindavo ant ožkos raitą. Išlikę žinių, kad šią dieną piemenukai žaisdavo žaidimą „oželį“ – prie galvos pridėję pirštus „baidydavosi“, erzindavo vienas kitą. Ožiai buvo papuošiami kaip karaliai, su karūnomis, vaišinami kopūstais ir morkomis. Šią dieną lauke ant laužo piemenukai paskutinį kartą kepdavo savo skanėstą – kiaušinienę iš dvylikos kiaušinių. Savotiška šventė :)

> Vaižganto diena

Lapkričio 5 Lapkričio 5-oji lietuviškuose kalendoriuose pažymėta kaip Vaižganto - senovės lietuvių dievo, globojusio linus ir kanapes, - diena. Spėjama, kad dar anksčiau mūsų protėviai garbino moterišką dievybę Vaisgamtą, bet vėlesniais amžiais ji pavirto į vyrišką dievą - Vaižgantą. Tądien merginos melsdavosi, kad kitais metais netektų vaikščioti nuogoms. Kad užderėtų linai ir kanapės. Maldą kalbėdavo aukščiausia šeimoje ar bendruomenėje mergina, atsistojusi viena koja ant kėdės, o kita nesiremdama į nieką, rankoje laikydama ąsotį su alumi. Jeigu taip išstovės per visą maldą ir nesusiūbuos - linai ir kanapės kitais metais užderės. Švelnaus!

> Šv. Hubertas, Medžiotojų diena

Lapkričio 3 Šią dieną nuo seno Lietuvoje prasidėdavo medžioklės sezonas. Lietuvių pagonių medžioklės deivė buvo Medeinė. Romėnai turėjo medžioklės deivę Dianą, o graikai – Artemidę. Įsigalėjus krikščionybei, Medžioklės diena sutapatinta su šv. Huberto varduvėmis. Šv. Hubertas laikomas medžiotojų globėju. Fransua Hubertas gimė apie 655 m. Jis buvo Burgundijos hercogo Huberto sūnus. Jaunasis Hubertas mėgo kraugerišką medžioklę ir puotas. Anot legendos, vieną šv. Kalėdų vakarą Hubertas išjojo medžioti ir pamatė elnią su didžiuliais dešimties atšakų ragais. Jis pasiruošė sviesti ietį, bet pargriuvo. Elnią nutvieskė šviesa ir tarp jo ragų Hubertas pamatė šviečiantį auksinį kryžių. Nuo to laiko jaunuolis atsisakė aukštų titulų ir gyveno atsiskyrėlio gyvenimą. 7 metus atsiskyręs Hubertas gyveno Ardėnų kalnuose akmeninėje trobelėje. Po to buvo paskirtas Mastrichto ir Luticho vyskupu. Savo buvusių medžioklių plotuose Hubertas įkūrė keletą vienuolynų, rūpinosi gamtos apsauga. Po mirties (727 m.) paskelbtas šventuoju ir palaidotas šventojo Huberto bazilikoje netoli Nemiūro miesto. Žinoma, kad Hubertas išvedė naują medžioklinių šunų veislę – bluthaundus. Viduramžiais šie šunys buvo tituluojami šventojo Huberto skalikais. 1738 m. buvo įsteigtas šv.Huberto ordinas, kuriuo apdovanojami asmenys, nusipelnę medžioklėje. 1752 m. šis ordinas buvo suteiktas ir Lenkijos karaliui, Lietuvos did. kunigaikščiui Augustui III-ajam. Sveikiname medžiotojus.

> Mirusiųjų atminimo diena, Vėlinės, Ilgės

Lapkričio 2 Vėlinės – visų mirusiųjų pagerbimo šventė. Gyvieji aplanko mirusiuosius kapuose, uždega žvakutes, manoma, kad mirusieji taip pat ateina pas gyvuosius. Vėlines lietuviai šventė nuo senovės. Tai dar pagoniška šventė. Buvo tikima, kad mirštant žmogui nuo kūno atsiskiria vėlė, kuri vėliau bendrauja su gyvaisiais, juos nuolat lanko. Lietuvių liaudies dainose sakoma, kad miręs žmogus atsisėdąs į „vėlių suolelį“, kad motinos mylimas sūnus tampąs „vėlių ženteliu“, o dukrelė – „vėlių martele“, kad jie išeiną pro „vėlių vartelius“. Tikėta, jog vėlės lankosi savo gyventose vietose, o mėgstamiausias lankymosi metas – gūdus ruduo. Neveltui ir lapkričio mėnesį žmonės senovėje vadino vėlių mėnesiu. Seni žmonės pasakoja, kad anksčiau nebuvę papročio per Vėlines degti kapinėse žvakučių, kaip šiais laikais. Anksčiau vėlėms būdavo keliamos puotos. Dar XIX a. kai kuriuose Lietuvos regionuose ir kituose Europos kraštuose buvo paprotys ruošti kapinėse ar namuose vaišes, kviesti į jas savo mirusiuosius. Pavakarieniavus pačiose kapinėse, jose būdavo paliekama maisto vėlėms. Kartais kapai būdavo palaistomi medumi ir vynu. Vėliau ypatinga reikšmė priskirta ugniai. Manyta, kad ugnis pritraukia vėles, tad joms degamos žvakės. Degindami žvakes gyvieji susitaiko su mirusiaisiais. Dzūkės seniau šią dieną šeimai patiekdavo nekasdieniškų valgių – grikinio saldienio ir šaltanosių. Saldieniui vandeniu užmaišytus grikinius miltus porą dienų paraugindavo, paskui ...

> Simajudas, Vėlių paminėklai

Spalio 28 Spalio 28-oji – pirma iš tokių vėlių svečiavimosi švenčių. Kitos dvi – Visų šventųjų diena (11.01) ir Vėlinės (11.02). Neveltui kažkada spalio ir lapkričio mėnesius lietuviai netgi vadino „vėliniu“, ir „vėlių“ mėnesiais. Šią dieną nuo seno lietuviai rengdavo didžiausią turgų. Tai rudens derliaus nuėmimo pabaigtuvės. Buvo tikima, kad šią dieną reikia pakurti pirtį ir palikti ją nakčiai, nes tuomet joje maudosi vėlės. Lietuviai pagonys tikėjo, kad mirusiųjų vėlės lankosi savo gyventose vietose, o dažniausias jų lankymosi metas – vėlyvas ruduo. Atėjus krikščionybei, Vėlių minėjimo šventė sutapatinta su šv. Simono ir Šv. Judo varduvėmis, dar kitaip vadinamu Simajudu. Simonas, vadinamas uoliuoju, ir Judas-Tadas (nepainioti su Judu Iskarijotu išdavikas!) buvo Jėzaus Kristaus apaštalai. Linksmai pasitinkame svečius.

> Dagos diena, Šv. Mykolas

Rugsėjo 29 Iki šios dienos nuo seno lietuviai baigdavo bulviakasį ir žemės ūkio darbus. Žodis „daga“ kilęs iš „dygti“, jis reiškia daigus, t.y., sudygusius grūdus, o kartu ir jų derlių. Senovėje ši diena buvo duoklių kunigaikščiams metas, mat pabaigus žemės darbus, valstiečiai turėjo atskaičiuoti dalį savo derliaus kunigaikščiui. Pagal šią dieną lietuviai spėdavo tolimesnius orus: jei pučia vakarinis vėjas – lauk permainingos žiemos (tai šlapdriba, tai sniegas). Jei ši diena giedra ir pučia pietų vėjas – žiema ir pavasaris bus šalti, daug snigs. Jei šią dieną pamatysi ant žolių voratinklį apvaliu viduriu – blogas ženklas, kitais metais gali nesisekti. O jei dar tame voratinklyje musė – metai bus prasti. Jei voratinklis tuščias – žmonės sirgs. Tačiau jei voratinklyje kirminas – metai bus geri. Lietuvoje įvedus krikščionybę, ši diena sutapatinta su trijų arkangelų – Gabrieliaus, Rapolo ir Mykolo švente. Tai nemirtingi asmenys, tarpininkai tarp Dievo ir žmonių. Gabrielius (vardo reikšmė: „Dievas yra galingas“) – pasiuntinys, pranešęs Marijai, kad ji pagimdys išganytoją. Jis kovoja prieš godumą, gobšumą. Rapolas („Dievas gydo“) – gydytojų, keleivių, šeimų ir kunigų globėjas. Jis kovoja prieš paleistuvystę. Mykolas („Panašus į Dievą“) kovoja su šėtonu, padeda nugalėti pagundas, sergsti mirusiuosius. Jis laikomas angelų karvedžiu. Apreiškime Jonui rašoma, kad ...

> Rudens lygė (lygiadienis)

Rugsėjo 22 Lygiadienis – metas, kai diena susilygina su naktimi. Rudens lygiadienis yra astronominio rudens pradžia. Nuo šios dienos nakties trukmė jau tampa ilgesnė už dienos trukmę ir toliau ilgėja. Tai diena, priešinga pavasario lygiadieniui (kovo 20 d.), po kurio naktis tampa trumpesnė už dieną ir toliau trumpėja iki Joninių (kai naktis trumpiausia). Kaip ir kiekvienas ryškus gamtos pokytis, taip ir ši diena Lietuvoje buvo nuo seno laikoma švente. Šią dieną būdavo džiaugiamasi derliumi, dėkojama dievui Žemininkui ir jam aukojami gyvuliai. Buvo atvedama po gyvulių porą: veršiuką ir telyčią, aviną ir avį, ožį ir ožką, paršą ir kiaulę, gaidį ir vištą, žąsiną ir žąsį. Jie visi buvo papjaunami ir, aukojant dievui Žemininkui, kalbama malda: „Tau, o Žemininke, mūsų dieve, aukojame ir dėkojame, kad mus pereitais metais sveikus ir visko pertekusius užlaikei, javų ir viso gero davei, nuo ugnies, nuo geležies, maro ir visų mūsų priešų apsaugojai.“ Po to, išvirus ir iškepus papjautų gyvulių ir paukščių mėsą, buvo sėdama už stalo. Kiekvieno valgio gabaliuką šeimos vyriausiasis pirmiausia numesdavo po stalu, po suolais, ant krosnies ir į kiekvieną kampą, sakydamas: „Tau, o Žemininke, mūsų dieve! Teikis priimti mūsų auką ir maloningai valgyti mūsų valgius.“ XVI a. dokumentuose aptinkama žinių, kad Lietuvoje derliaus ...

> Šv. Matas, Alutinis

Rugsėjo 21 Mūsų protėviai šiuo metu gamindavo pirmąjį alų iš miežių derliaus, todėl ši diena vadinama Alutinio švente. Alumi buvo vaišinami kaimynai ir giminės. Be to, jis buvo aukojamas ir dievams – juo aplaistomi (tarsi pašventinami) pirkios langai, durys. Alus buvo daromas ypatingas, vadinamas „trejų devynerių“. T.y., buvo imamos 9 saujos javų ir kiekviena sauja dar padalijama į tris dalis. Tuomet viskas atskirai iškuliama ir sumaišoma su miežiais. Kiekvienas šventės svečias buvo vaišinamas 9 kaušeliais tokio alaus. Senovėje alus buvo geriamas iš gyvulių ragų, ant kurių buvo išskutinėti elniai, paukščiai, žalčiai. Alus laikytas stebuklingu gėrimu, sugebančiu prakalbinti ir tylenius. Ši alaus šventė būdavo švenčiama rugsėjo pabaigoje, būtent tada, kai nuimamas derlius, oras pradeda šalti. Sakoma, kad nuo šios dienos jau nebegalima maudytis ežeruose ar upėse, gaudyti vėžių. Jau reikia padėti vasarines šiaudines skrybėles į šalį, susirasti žieminį galvos apdangalą. Į Lietuvą atėjus krikščionybei, ši diena sutapatinta su Šv. Mato varduvėmis. Šv. Matas buvo apaštalas ir evangelistas, rašęs Naująjį testamentą. Prieš Kristaus pašaukimą Matas dirbo muitininku - mokesčių surinkėju, todėl jo gebėjimas mesti pelningą darbą ir atsisakyti turtų, visus labai nustebino. Alus - stebuklingas gėrimas, todėl jį šiandien ir geriam.

> Šv. Baltramiejus, Gandrų išskridimo diena

Rugpjūčio 24 Šią dieną lietuviai nuo seno išlydėdavo gandrus, išskrendančius žiemoti į šiltuosius kraštus. Gandras skirtingose lietuvių tarmėse dar vadinamas garniu, gužu, gužučiu, didučiu, busilu (slaviškas skolinys), starkumi. Gandrai po žiemos parskridę praneša apie pavasarį, o vasaros pabaigoje – apie artėjantį rudenį. Šeimininkės išskrendantiems gandrams tarsi padovanodavo pavakarius. Kadangi nuo šio laiko dienos pradeda trumpėti, pavakarių žmonės nebevalgydavo. Apytikriai šiuo metu kaimuose buvo kerpamos avys. Piemenys jau nebeganydavo gyvulių, jie vaikštinėjo laisvi, nes nebebuvo ko sutrypti - visas derlius nuimtas. Šią dieną merginos burdavo savo ateitį, iškasdamos duobutę nupjautuose laukuose. Buvo tikima, kad jei po dienos duobutėje voras tinklą nuaus – mergina ištekės už turtuolio, o jei skruzdėlytė duobutėje ropinės – už vargšo. Į Lietuvą atėjus krikščionybei, ši šventė sutapatinta su Baltramiejaus varduvėmis. Šv. Baltramiejus gyveno I a. jis buvo vienas iš dvylikos apaštalų. Kaip ir kiti apaštalai, jis krikštydavo žmones, atversdavo į krikščionišką tikėjimą. Manoma, kad jis atvertė į krikščionybę karalių Polimijų, o už tai karaliaus brolis Astiagas gyvam Baltramiejui nulupo odą, o paskui jį paskandino. Šv. Baltramiejus laikomas amatininkų ir kailiadirbių globėju. Jis vaizduojamas su peiliu rankoje, persimetęs per petį savo paties odą. Liaudyje buvo paplitę oro spėjimai: Jei per šv. Baltramiejų lyja, šlapias bus ir ruduo. Jei šią ...

> Šv. Rokas, Pjūties pabaiga

Rugpjūčio 16 Šią dieną mūsų senoliai švęsdavo pjūties pabaigą ir naujos sėjos pradžią – buvo sėjami žiemkenčiai. Kaimuose žmonės visą vasarą gyvendavo be dirbtinės šviesos, keldamiesi saulei patekant ir eidami miegoti saulei nusileidus. Jei naktinėdavo, tai tik tamsoje ar lauke prie laužų. Po rugpjūčio 16-os dienos į trobas vėl sugrįždavo dirbtinis apšvietimas - deglas ar balana, vėliau žibalinė lempa. Į Lietuvą atėjus krikščionybei, pjūties pabaigos šventė sutapatinta su Roko varduvėmis. Šv. Rokas – prancūzas, gyvenęs XIII-XIV a. Jis išdalijo savo turtus vargšams ir visą gyvenimą slaugė ligonius, sergančius maru. Tikėta, kad pats Rokas sirgo maru, bet turėjo ypatingą galią gydyti žmones ir išsigydė pats. Šv. Rokas gydydamas žmones daug keliavo, buvo apkaltintas šnipinėjimu uždarytas į kalėjimą, kur mirė. Šv. Rokas vaizduojamas kaip keliautojas – su lazda ir kelionmaišiu. Šalia jo kartais stovi šuo, laikantis nasruose duonos kepalą. Tikima, kad Rokas turėjęs šunį, kuris jį nusilpusį pamaitino ir taip išgelbėjo nuo bado. Šv. Rokas laikomas ligonių globėju. Žmonės skaptuodavo skulptūras, tikėdami, kad Rokas apsaugos juos nuo ligų. Visos pabaigtuvės privalo būti tinkamai pažymėtos. Reklama: Sandinaviško tipo medinai langai