Archyvai

> Šv. Baltramiejus, Gandrų išskridimo diena

Rugpjūčio 24 Šią dieną lietuviai nuo seno išlydėdavo gandrus, išskrendančius žiemoti į šiltuosius kraštus. Gandras skirtingose lietuvių tarmėse dar vadinamas garniu, gužu, gužučiu, didučiu, busilu (slaviškas skolinys), starkumi. Gandrai po žiemos parskridę praneša apie pavasarį, o vasaros pabaigoje – apie artėjantį rudenį. Šeimininkės išskrendantiems gandrams tarsi padovanodavo pavakarius. Kadangi nuo šio laiko dienos pradeda trumpėti, pavakarių žmonės nebevalgydavo. Apytikriai šiuo metu kaimuose buvo kerpamos avys. Piemenys jau nebeganydavo gyvulių, jie vaikštinėjo laisvi, nes nebebuvo ko sutrypti - visas derlius nuimtas. Šią dieną merginos burdavo savo ateitį, iškasdamos duobutę nupjautuose laukuose. Buvo tikima, kad jei po dienos duobutėje voras tinklą nuaus – mergina ištekės už turtuolio, o jei skruzdėlytė duobutėje ropinės – už vargšo. Į Lietuvą atėjus krikščionybei, ši šventė sutapatinta su Baltramiejaus varduvėmis. Šv. Baltramiejus gyveno I a. jis buvo vienas iš dvylikos apaštalų. Kaip ir kiti apaštalai, jis krikštydavo žmones, atversdavo į krikščionišką tikėjimą. Manoma, kad jis atvertė į krikščionybę karalių Polimijų, o už tai karaliaus brolis Astiagas gyvam Baltramiejui nulupo odą, o paskui jį paskandino. Šv. Baltramiejus laikomas amatininkų ir kailiadirbių globėju. Jis vaizduojamas su peiliu rankoje, persimetęs per petį savo paties odą. Liaudyje buvo paplitę oro spėjimai: Jei per šv. Baltramiejų lyja, šlapias bus ir ruduo. Jei šią ...

> Šv. Rokas, Pjūties pabaiga

Rugpjūčio 16 Šią dieną mūsų senoliai švęsdavo pjūties pabaigą ir naujos sėjos pradžią – buvo sėjami žiemkenčiai. Kaimuose žmonės visą vasarą gyvendavo be dirbtinės šviesos, keldamiesi saulei patekant ir eidami miegoti saulei nusileidus. Jei naktinėdavo, tai tik tamsoje ar lauke prie laužų. Po rugpjūčio 16-os dienos į trobas vėl sugrįždavo dirbtinis apšvietimas - deglas ar balana, vėliau žibalinė lempa. Į Lietuvą atėjus krikščionybei, pjūties pabaigos šventė sutapatinta su Roko varduvėmis. Šv. Rokas – prancūzas, gyvenęs XIII-XIV a. Jis išdalijo savo turtus vargšams ir visą gyvenimą slaugė ligonius, sergančius maru. Tikėta, kad pats Rokas sirgo maru, bet turėjo ypatingą galią gydyti žmones ir išsigydė pats. Šv. Rokas gydydamas žmones daug keliavo, buvo apkaltintas šnipinėjimu uždarytas į kalėjimą, kur mirė. Šv. Rokas vaizduojamas kaip keliautojas – su lazda ir kelionmaišiu. Šalia jo kartais stovi šuo, laikantis nasruose duonos kepalą. Tikima, kad Rokas turėjęs šunį, kuris jį nusilpusį pamaitino ir taip išgelbėjo nuo bado. Šv. Rokas laikomas ligonių globėju. Žmonės skaptuodavo skulptūras, tikėdami, kad Rokas apsaugos juos nuo ligų. Visos pabaigtuvės privalo būti tinkamai pažymėtos. Reklama: Sandinaviško tipo medinai langai

> Žolinė, Šv. Mergelės Marijos dangun ėjimo šventė

Rugpjūčio 15 Rugpjūčio viduryje lietuviai nuo seno šventė vasaros ir rudens sandūrą, kai svarbiausi lauko darbai jau buvo nudirbti. Žolinė (Dzūkijoje – Kopūstinė) – tai atsisveikinimo su želmenimis ir gėlėmis diena. Javai jau nupjauti ir suvežti, uogos ir vaisiai surinkti, privirta uogienių. Moterys šią dieną rinkdavo gražiausias laukų gėleles, vaistažoles, dėkodavo Žemei už derlių ir grožį. Ūkininkai šiai šventei iškepdavo duonos iš šviežio derliaus ir padarydavo alaus, giros. Žolinių švęsti susirinkdavo visa giminė, buvo prisimenami ir giminės mirusieji. Buvo tikima – kas neateis kartu švęsti per Žolinę, bus neturtingas. Šventės dieną buvo aukojami gyvuliai ir rituališkai kepama duona: naujojo derliaus miltų tešlos paplotėliai svaidomi iš rankų į rankas per ugnį, kol iškepdavo. Romėnai šią dieną garbindavo deivę Dianą, graikai – Artemidę. Šios deivės buvo laikomos augalų ir gyvūnų globėjomis. Aptinkama žinių, kad 500 m. prieš Kr., rugpjūčio 15 dieną buvo atidaryta deivės Dianos šventykla Romoje, ant Avetino kalvos. Lietuvoje įvedus krikščionybę, ši šventė sutapatinta su Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo diena. Pasakojama, kad Jėzaus motinos Marijos mirties apaštalai budėjo prie jos kapo. Petras išvydo, kaip Marija prisikėlė iš numirusiųjų ir Viešpats ją paėmė į dangų. Atidarę patikrinti karstą, apaštalai Marijos kūno neberado - karste buvo tik daugybė gražių gėlių.„Ir pasirodė ...

> Ubagų diena, Porciunkulė, Šv. Mergelės angeliškosios šventė

Rugpjucio 2 Pasibaigus rugiapjūtei, rugpjūčio 2 d., liaudyje buvo paplitusi tradicija pirmuoju derliumi pavaišinti ir tuos, kurie kenčia nepriteklių – vargšus. Jiems būdavo nunešama duonos, kitų maisto produktų. Įvedus krikščionybę, šią dieną švenčiama Šv. Mergelės angeliškosios šventė. Rugpjūčio 2-oji ypač reikšminga pranciškonams, jie šventę vadina Porciunkule. Porciunkulė – nedidelis miestelis Italijoje, kur XIII a. šv. Pranciškus Asyžietis atstatė mažytę koplytėlę ir prie jos įsteigė pirmąjį Mažųjų brolių pranciškonų vienuolyną. Šventasis Pranciškus Asyžietis buvęs neturtingas ir basas. Su tuo taip pat gali būti siejamas ir Ubagų dienos pavadinimas. Vaišinames!

> Šv. Ona ir šv. Joakimas, Pabaigtuvės

Liepos 26 Nuo seno lietuviai liepos 26 d. tradiciškai švęsdavo Pabaigtuves. Dar kitaip ši šventė vadinama – Nokis ar Sirpstas. Šią dieną buvo rengiamos vakaronės, prirenkama uogų, prikepama šviežios duonos, prikasama šviežių bulvių. Šią dieną buvę visokių tikėjimų, pvz., jei per Sirpstą apspaudysi kopūstus rankomis, kopūstai geriau suks gūžes. Lietuvoje įvedus krikščionybę, ši šventė sutapatinta su šv.Onos ir šv.Joakimo varduvėmis. Šv. Ona buvo švč. Mergelės Marijos motina, o šv.Joakimas - tėvas. Manoma, kad šv. Ona - Betliejaus kunigo Matano duktė. Ištekėjusi už Joakimo ji ilgai neturėjo vaikų, tačiau pagaliau susilaukė dukters Marijos. Ona mirė sulaukusi senyvo amžiaus. Liaudyje šv. Ona (taip pat, kaip ir šv. Agota) buvo laikoma ir sergėtoja nuo gaisro. Lietuvoje šv.Onos garbei rengiamos ypatingos pamaldos, į kurias tradiciškai susirenka visa giminė. Šv.Joakimo varduvės taip nesureikšminamos. Pagaliau pabaigtuvės!

> Jokūbinės, Nuobaigos

Liepos 25 Liepos 25 d. lietuviai nuo seno ruošdavosi rugiapjūtės pabaigtuvėms. Ši diena buvo vadinama Nuobaigomis. Ant paskutinio likusio nenupjauto javų (rugių) plotelio būdavo dedamas duonos kepalas, druskos ir netgi sūrio, taip meldžiantis deivei Žemynai ir dėkojant už derlių. Šis paskutinis javų plotelis vadintas jievaru. Manyta, kad jame slepiasi derliaus dievybė. Javus supindavo į kasą ir palikdavo lauke. Vėliau, dainuodamos apie jievarą dainas, moterys iš tos kasos varpų nupindavo vainiką (kiekviena dėdama po varpą) ir parsinešdavo namo. Šią dieną parėjus iš laukų darbininkus buvo paprotys apipilti vandeniu, kad kitąmet javams nepritrūktų vandens ir derlius būtų geras. Lietuvoje įvedus krikščionybę, Nuobaigų šventė sutapatinta su šv. Jokūbo varduvėmis. Šv. Jokūbas – vienas iš trijų mylimiausių Kristaus apaštalų (kiti du – Jonas ir Pertras). Jokūbas skelbė Evangeliją Ispanijoje, kur buvo už tai nužudytas, todėl laikomas Ispanijos globėju. Vaizduojamas kaip keliautojas - su skrybėle, nešinas krepšiu ir buteliu, pasiramstęs lazda. Greit bus pabaigtuvės!

> Perkūno, Šv. Elijaus debesų valdytojo diena

Liepos 20 Nuo senų laikų Lietuvoje liepos 20 d. buvo švenčiama dievo Perkūno šventė, kuri krikščionybės laikais buvo sutapatinta su šv. Elijo švente. Šią dieną žmonės aukojo Perkūnui jaučius, žirgus. Buvo manoma, kad dievas Perkūnas savo valią ir galią apreiškia griausdamas. Žmonės melsdavosi Perkūnui, kad būtų geras oras dirbant rugiapjūtės darbus, vykstant į kelionę; kad Perkūnas saugotų augaliją ir gyvulius. Kad Perkūnas nenutrenktų, namus žmonės apkaišydavo eglės ir žilvičio šakomis. Deginant šias šakeles buvo tarsi smilkomi debesys. Per audrą žmonės prašydavo Perkūno apsaugoti nuo nelaimės, degindavo vaškines žvakes. Buvo manoma, kad jei Perkūnas nutrenkia žmogų, tas žmogus bus paimtas pas dievus, taigi tokia mirtis buvo aukštinama. Įvedus krikščionybę, Perkūno šventė sutapatinta su Šv. Elijaus varduvėmis. Biblijoje rašoma apie pranašą Eliją, kuris kovojo prieš stabmeldystę ir už tai buvo persekiojamas. Nusivylęs ir pavargęs nuo persekiojimų jis ėmė maldauti Dievo, kad šis pasiimtų jį pas save, t.y., nužudytų. Tačiau Dievas nuvedė jį ant Sinajaus kalno (to paties, kur Mozei buvo perduota 10 Dievo įsakymų) ir parodė savo galią: stiprų vėją, žemės drebėjimą, ugnį. Čia pranašas dar stipriau įtikėjo Dievą, esantį ne tik galinguose gamtos reiškiniuose, bet ir visiškoje tyloje. Šis išgyvenimas suteikė pranašui daugiau jėgų tęsti savo misiją. Remiantis šia istorija, ...

> Škaplierinė, prapjovos

Liepos 16 Ši diena nuo seno laikyta rugiapjūtės pradžia. Būdavo apeinami rugiai. Šeimininkas nupjaudavo pirmą sruogą rugių ir atnešdavo šeimai pasivaišinti. Žemės deivei Žemynai buvo aukojama duonos – duona apkasama aplink rugių lauką. Nupjovus ir pastačius pirmą rugių pėdą, pjovėjai nusilenkdavo saulei, dainuodavo pjūties dainas. Pirmoji rugių pėda vadinta „šeimininku“. Tikėta, kad ji saugo nuo bėdų. Kelios pirmosios varpos iš jos buvo sudeginamos ant aukuro, aukojant likimo deivei Laimai ir deivei Žemynai. Lietuvoje įvedus krikščionybę, šią dieną pradėta šlovinti šv. Mergelė Marija. Liaudyje paplito tikėjimas, kad būtent šią dieną Mergelė Marija išvaduoja sielas iš skaistyklos. Škaplierinės prietarai: Šią dieną nereikėtų dirbti, kad vėjai namų stogų neplėštų, rugių neišguldytų. Pabarstyti grūdų troboje, kad varnos stogų nedraskytų. Šiandien nedirbame. Švenčiam!

> Šv. Antanas, Šienapjūtė

Birželio 13 Šią dieną nuo senovės kaimuose prasidėdavo šienapjūtė. Buvo tikėta, kad nupjauta žolė gerai atželia, jeigu ji pjaunama per jauną mėnulį. Juokauta, kad jei žolę šienausi sode visai prie pat obels, antaniniai obuoliai išaugs kamuolio didumo. Šią dieną moterys neverpdavo linų, nes manyta, kad tokiu atveju juos užpuls kenkėjai. Jei šią dieną pastebimas gandras pievoje varliaujantis, kita diena bus saulėta, giedra. Nuo šios dienos kaimuose tradiciškai prasidėdavo jaunimo naktigonės. Jaunimas pernakt vakarodavo, dainuodavo aplink laužus. Kepdavo lašinius, žuvį, gaudydavo ir virdavo vėžius. Naktį laukuose būdavo palikti arkliai. Jei patekėjęs mėnuo apšviesdavo kaštonės kumelės kaktą, tai buvo laikoma geru ženklu, kad kaimenėje bus daug kumeliukų. Į Lietuvą atėjus krikščionybei, šienapjūtės šventė sutapatinta su Antano varduvėmis. Šv. Antanas Paduvietis (1190-1232) gimė Lisabonoje, Portugalijoje, turtingoje ir kilmingoje šeimoje. Būdamas 16 metų įstojo į Šv. Augustino vienuolių ordiną, vėliau perėjo į pranciškonus. Vėliau keliaudamas po šalis garsino Evangeliją. Antanas mirė būdamas 35 metų, 1231 m. birželio 13 d. Po metų popiežius Grigalius II paskelbė jį šventuoju. Pasakojama, kad vieną kartą Antanas nusivedė netikinčiuosius prie jūros ir ten pradėjo sakyti pamokslą žuvims. Žuvys buvo iškėlę galvas iš vandens galvas ir atrodė tarsi jo klausytųsi. Šv. Antanas vadinamas miesto, moterų, sužadėtinių globėju, jo pagalbos šaukiamasi ką nors ...

> Šv. Izidorius, Sėjos pabaiga

Gegužės 15 Gegužės 15-oji pagal papročius minima kaip sėjoas pabaiga, Švento Izidoriaus šventė. Šią dieną nuo senovės lietuviai pabaigdavo sėjos darbus, o lauko pakraščiuose ant kuolo pamaudavo raguočio kaukolę. Tikėta, kad taip laukai bus apsaugoti nuo nemalonių. Į Lietuvą atėjus krikščionybei, ši diena paskelbta Izidoriaus varduvėmis. Šv. Izidorius laikomas artojų globėju. Tikėta, kad jis padeda dirbti laukų darbus. Izidorius skulptūrose būdavo vaizduojamas su šiaudine skrybėle ant galvos, drobiniais marškiniais ir su sėtuve rankose. Kartais jis vaizduotas ariantis dviem arkliais ir iš paskos lydimas angelo. Švenčiam, kaip švęsdavo senoliai po sėjos.